Gegužės 4 dieną, liturgijoje minint Palaimintąjį Mykolą Giedraitį, Videniškių parapijos bažnyčioje, kur įrengtas Palaimintojo altorius ir išstatyta pagerbimui relikvija, šv. Mišias celebravo ir homiliją sakė Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas.
Vyskupo homilija (pagal Mt 11, 25-30):
„Būk kantrus iki mirties ir pelnysi šlovės vainiką“ (įrašas Palaimintojo Mykolo ikonografijoje).
Šią gilią ir labai asmeninę patirtį Kristaus kryžiaus artume patyrė palaimintasis. Šį vidinį patyrimą Mykolas labai brangino, slėpė giliai širdyje ir tik prieš mirtį atskleidė savo dvasios tėvui. Kristų jis buvo suradęs ir jo ieškojo kasdien. Tai buvo jam didžiausias džiaugsmas ir visa ko prasmė. Jis buvo supratęs svarbiausią gyvenime dalyką: neieškojo nieko kito, vien paties Dievo. Jį pirmiausiai sutikdavo atlikdamas kasdienes pareigas, adoruodamas Švenčiausiąjį sakramentą, melsdamasis prieš Nukryžiuotąjį, priimdamas vargstančius, maldos prašančius žmones. Jo gyvenimo slėpinys glūdi Dievo pirmenybėje: Jam viską patikėjo ir už viską dėkojo. Nesiekė dalykų, kurie pasaulio akyse laikomi dideliais, bet dėmesį skyrė tam kas svarbiausia – Dievo meilei, kuria myli artimą.
Brolis Mykolas buvo klusnus Šv. Dvasiai. Evangelijos žodžiais jam kalbėjo gyvasis Kristus. Jo žodžius priėmė paprastai, su giliu tikėjimu. Taip gyvenimas tapo tarnavimu Dievo karalystei. Kristaus žodžiuose rado tą brangiausią perlą, tą paslėptą giliausios tiesos lobį, dėl kurio verta visko atsisakyti: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko. Viskas man yra Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti. Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva.“ (Mt 11, 25-30).
Kokia draugystės su Dievu patirtimi su mumis galėtų pasidalinti palaimintasis Mykolas? Kaip mūsų neramiais laikais gyventi, tikėti ir pasitikėti Dievu?
Mūsų pašaukimas, brangieji, taip pat yra atrasti Dievą gyvenime. Jeigu esu jį atradęs, tai nereiškia, kad jo neturiu vis ieškoti. Dievo reikia ieškoti visada! Ieškoti kasdien. Jėzus sakė, kad jis yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Ištinka visokios krizės tada, kai neieškoma Dievo. Visose aplinkybėse ir gyvenimo situacijose. Ieškoti Dievo, tai pagrindinis žmogaus pašaukimas. Žmogus ieško Dievo, o žmogų suranda Dievas. Žmogus turi ieškoti Dievo, tačiau Dievas sprendžia, kokiomis aplinkybėmis ir kada žmogus jį atranda.
Evangelijoje pagal Matą Jėzus sako: „Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma“ (Mt 7,7-8). Atkreipkime dėmesį, kad yra sakoma bus duota. Ateityje. Kada duos, tai priklauso nuo Dievo. Jis žino geriausiai. Mes dažnai stokojame kantrybės, norime dabar. Reikia prašyti, ir bus duota kada numatyta. Turime ieškoti, belsti, prašyti. Kartais ir mums netrūksta religingumo, bet trūksta tikėjimo. Trūksta tikėjimo, kad bendraujame su gyvuoju Dievu! Reikia nuolatinio troškimo Dievą atrasti. Tikėjimas, kurį patiriame ieškodami Dievo, viską keičia. Šventųjų misija, – būti liudytojais, paliudyti savo gyvenimu Dievą, kad visi įtikėtų. Dievas siunčia žmones, kad išgelbėtų žmones. Šventoji Dvasia nužengia ant žmogaus, kad pateptų, uždegtų, sustiprintų valią, išgintų baimę.
Palaimintasis Mykolas moko kantrybės ir pasitikėjimo Dievu visose gyvenimo aplinkybėse. Apaštalų darbų knygoje Prisikėlęs Jėzus apaštalams liepia „nepasišalinti iš Jeruzalės, bet laukti Tėvo pažado“ (Apd 1, 4). Sako, kad netrukus ją atsiūs, netrukus ją gaus. Žmogus turi laukti. Laikas ir sprendimas priklauso nuo Dievo. Kad atsiūs, – yra tikra. Krikščionis turi laukti ir melstis. Turi žiūrėti ten, kur yra Dievo ateitis, o ne žmonių praeitis. Jėzus kviečia su viltimi žvelgti į ateitį. Kai dedame pastangas ir nieko neišeina, negalime pasišalinti. Jėzus mokiniams liepia nepasišalinti iš Jeruzalės! Pasilikti Jeruzalėje, reiškia būti ten, kur Jėzus buvo pažemintas, nukankintas, kur gresia pavojus. Jėzaus mirtis reiškė ir apaštalų pralaimėjimą. Kai pasaulis atstumia, niekina, reikia pasilikti savo Jeruzalėje. Ir ten Jėzus atsiūs savo Dvasią iš aukštybių.
Palaimintasis Mykolas moko nuolankios ir atkaklios maldos, ypač ištikus sunkumams. Su Dievu neturime galimybės tiesiogiai dialoguoti. Yra tik malda, kuri daugiau reiškia klausymą, dėkojimą, prašymą. Turime melstis atkakliai! Kaip apaštalai šaukė semiant valtį: “Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame!“, arba, kaip ta nuolanki ir atkakli sirofenikietė moteris (plg. Mk 7, 24 – 30). Mums dažnai trūksta nuolankios ir atkaklios maldos. Palaimintasis Mykolas melsdavosi ir melsdavosi žmonių prašomas. Malda mums ypač reikalinga išgyvenant kančią, netektis, tamsią naktį. Nakties patirtys gali labai pasitarnauti sutikti gyvąjį Dievą. Kančios metu svarbu atrasti kitų buvimą šalia. Ypač tų, kurie meldžiasi.
Palaimintojo gyvenimas buvo Dievo liudijimas. Ir mūsų gyvenime kuo daugiau turi būti Dievo ir kuo mažiau pačių savęs. Kuo mažiau mumyse yra mūsų pačių, tuo mumyse yra daugiau Dievo. Jėzus pasitraukdavo į nuošalią vietą pokalbiui su Dangiškuoju Tėvu ir žmonės jo visur ieškojo. Žmonės ieškodavo ir brolio Mykolo, nes jis melsdavosi. Į Dievą buvo sutelktas jo dėmesys, kad Dievo dėmesį nukreiptų į žmones.
Ieškokime Dievo, nuostabios draugystės su Juo. Juo tikėkime, pasitikėkime. Melskime palaimintąjį Mykolą globoti mus, Bažnyčią ir mūsų Tėvynę Lietuvą. Amen.
Pal. Mykolo Giedraičio altorius Videniškių parapijos bažnyčioje.