„Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, jo čia nebėra.“ (Mk 16, 6)
Brangūs broliai seserys!
Sveikinu jus Kristaus Prisikėlimo šventėje!
Evangelistai, pasakodami Jėzaus prisikėlimo įvykį siekia jį parodyti kaip didžiausią Dievo įsikišimą į žmogaus istoriją. Siekia taip pat, kad mes taptume Kristaus prisikėlimo įvykio dalyviais ir liudytojais. Naudoja tokią kalbą ir vaizdinius, kurie sutinkami kitose Šventojo Rašto vietose, kad šis nepaprastas Dievo įsikišimas būtų kuo labiau atpažįstamas ir suprantamas: dreba žemė, iš dangaus nužengia Viešpaties angelas, kurio išvaizda it žaibo, o drabužiai atrodo balti kaip sniegas. Jis nuritina šalin akmenį, atsisėda ant jo, sargybiniai dreba iš baimės ir pastyra lyg negyvi. Tokiu būdu Dievas parodo savo galybę, su kuria ateina išgelbėti žmogų.
Blogiui tarnaujantys žmonės Didįjį penktadienį pasiekė savo: Jėzų prikalė ant kryžiaus ir jis numirė. Jie buvo įsitikinę, kad nutildė Jėzų amžinai. Užritino didžiulį akmenį ant kapo angos ir pastatė sargybą, kad niekas net neprisiartintų. Mirtis šventė pergalę prieš gyvybę, niekšybė prieš tiesą, neapykanta prieš meilę. Šios dramos akivaizdoje nelieka vietos jokiai paguodai. Egzistenciniai klausimai lieka be atsakymų. Ir bet kokį viltingų Viešpaties žodžių prisiminimą iš tamsaus kapo palydi tylą skrodžiantis klaikus niekšybės kvatojimas. Tamsybių kunigaikščio valanda.
Velykų rytą Dievas atsako į šį kamuojantį klausimą. Šviesos blykstelėjimu susprogsta atgaivinanti jo dieviškoji galia. Dangiškasis Tėvas negali leisti, kad Jo mylimasis Sūnus, tas pranašo Izaijo ištikimasis tarnas, sunyktų, būtų sunaikintas. Didžiulis akmuo, kuris buvo uždaręs kapo angą, nuritinamas šalin ir Viešpaties Šventasis, Teisusis, paimamas į Dangiškojo Tėvo garbę. Angelas atsisėda ant akmens, švęsdamas gyvybės Viešpaties triumfą. Sargybiniai, pastatyti ginti neteisybę ir niekšybę, sprunka išgąsdinti Velykų šviesos. Dievas aukštyn kojomis apverčia žmonių niekšybių įvairiais būdais pasėtą mirtį.
Dangaus žinia prie kapo atėjusioms moterims iš tikrųjų yra žinia krikščionims, mums visiems: nei vienas teisusis nebus paliktas mirties galioje. Jo kapas, kaip ir Jėzaus, – bus tuščias. Mirties galybės (neteisybė, priespauda, melas, neapykanta, apgaulė, klasta) nenugalės gyvenimo, nors kuriam laikui atrodo paima viršų. Šioje didingoje perspektyvoje visų laikų teisiųjų pralaimėjimai ir ašaros įgauna giliausią prasmę.
Evangelistas Matas primena žemės drebėjimą mirštant Jėzui, kuomet „uolos ėmė skeldėti, atsidarė kapų rūsiai, ir daug užmigusiųjų šventųjų kūnų prisikėlė iš numirusiųjų“. Tai buvo ženklas perversmo, kurį padarė Kristaus auka. Senasis pasaulis patyrė mirtiną smūgį. Velykų rytą pasirodė naujos kūrinijos aušra.
Prie tuščio Jėzaus kapo yra dvi žmonių grupės: moterys ir sargybiniai. Jie atstovauja du priešingus būdus suprasti ir priimti Dievo veikimo pasireiškimą. Pirma reakcija yra baimė. „Išsigandę jo, sargybiniai sudrebėjo ir pastiro lyg negyvi.“ Viešpaties angelas jų nenuramina. Jie nepajėgūs priimti dangaus žinią. Moterims, kurios atstovauja tikinčiųjų bendruomenę, sako: „Jūs nebijokite!“ Nuodėmės, mirties, melo ir neteisybės pasaulis turi nuolat bijoti, kadangi atėjo jo pabaiga. Tikinčiųjų bendruomenė neturi bijoti sukrečiančio Dievo įsikišimo, bet džiaugtis išgelbėjimu.
Moterys paskubomis palieka mirties vietą ir skuba mokiniams pranešti, kad Kristus yra gyvas. Jos atstovauja visus tuos, kurie tiki Dievo pergale, gyvenimo pergale, ir šitą tikėjimą liudija kitiems.
Šių faktų akivaizdoje sargybiniai padaro priešingą pasirinkimą, – leidžia, kad juos sugadintų pinigai. Taip atsitiko Judui. Jie yra simbolis tų, kurie dėl šio pasaulio gėrybių vietoj tiesos pasirenka melą, vietoj gyvenimo, – mirtį. Kristaus prisikėlimas yra kartu su Juo ir mūsų pergalė gyvenimui. Jis tikrai prisikėlė! Aleliuja!
Visiems, brangieji, gilaus tikėjimo, palaimingos vilties ir perkeičiančios meilės švenčiant Velykų slėpinį!
Vyskupas † Jonas IVANAUSKAS
Kaišiadorys, 2024 m. Šv. Velykos