Balandžio 24 d., nuolatinio ugdymo konferencijoje Kaišiadorių vyskupijos kunigams kalbėjo kunigas teol. dr. Zdzisław Józef KIJAS OFMConv, Palaimintojo Teofiliaus Matulionio kanonizacijos bylos postulatorius. Šioms pareigoms jį patvirtino Šventųjų skelbimo dikasterija šių metų pradžioje. Kunigas Z.J. Kijas yra buvęs T. Matulionio beatifikacijos bylos reliatoriumi. Jis gimęs Lenkijoje, yra vienuolis pranciškonas konventualas, teologijos profesorius, dėstantis Italijos ir Lenkijos universitetuose.
Prelegentas kalbėjo apie tai, kaip atpažinti Šv. Dvasios veikimą kunigo gyvenime ir tarnystėje. Pradžioje sakė, kad nūdiena yra paženklinta didelio skubėjimo ir kraštutinumų. Visko norisi greitai, čia ir dabar. To pasėkoje stokojama kantrybės. Ši dorybė nūdien yra prarasta. Visa tai veda į nesusipratimus tiek dvasiniame, tiek emociniame, tiek intelektualiniame lygmenyje, kai turėdami pasirinkti greitai ir neįvertinę kas geriausia, nepasirenkame teisingai. Tokiomis aplinkybėmis dažniausiai pasirenkama tai, kas siūloma, o ne tai ko norima, arba ko iš tiesų reikėtų. Tuo pačiu, tartum nustojama daugiau reikalauti iš savęs, o tai paliečia ir sielovadą… Visgi, greičio logikai nereikia pasiduoti, sakė prelegentas, ir atkreipė dėmesį, kad kunigystėje ne laikas ar, juo labiau, greitas rezultatas yra svarbiausia, kai visa ko tikslas – Amžinybė…
Tėvas Zdzisław sakė, kad dabartiniu metu vis daugiau laiko praleidžiama internete, socialiniuose tinkluose negu realybėje. Sklindančių žinių srautas dažniausiai tiesiog priimamas. Jis gali turėti daug prieštaringos informacijos, gali bauginti ar vesti į krizes. Krizė ištinka viską: ekonomiką, socialinį, politinį, visuomeninį gyvenimą. Krizė tapo realybės matavimo vienetu. Ir dažniausiai iškeliama Bažnyčios krizė, bandoma Bažnyčią visaip „gydyti“. Evangelija pagal Morkų pasakoja audros nutildymą (Mk 4,35-41). Atleidę žmones, mokiniai įlipo į valtį, kai Jėzus jau joje buvo. Jis juos pakvietė į valtį. Valtis, tai Bažnyčios simbolis. Plaukiant kilo audra ir ji lietė taip pat ir Jėzų, kuris jau buvo valtyje. Mokiniai ima kovoti prieš bangas. Net pamiršta Jėzų. Yra įsitikinę, kad susitvarkys. Nepavykus, – nusivilia. Tik tai supratę, pamato, kad valtyje yra Jėzus! Jie net neprašo pagalbos, bet sako, kad žūva su juo. Kodėl jie netikėjo matydami Jėzaus daromus stebuklus žmonėms? Tai jų asmeniškai nelietė. Kai nutildė audrą, tik tada juos ištiko stebuklas. Tai pamoka visada ir visiems: visada ieškoti Jėzaus ir juo pasitikėti.
Bažnyčiai krizę neša įvairios bangos: moralinės, socialinės, politinės. Bažnyčia visada yra krizėje, kaip ir žmogus. Tai natūrali būsena. Bažnyčia visada juda nuo uosto link uosto. Vatikano II Susirinkimas priminė, kad Bažnyčia yra keliaujančiųjų bendruomenė. Izraelitų tauta išėjo iš Egipto, turėjo pereiti Raudonąją jūrą ir Sinajaus dykumą. Bažnyčia yra valtis ir jos negali aplenkti audros. Jai skirta stovėti ne krante, o plaukti. Vėjo ir bangų dėka valtis gali judėti iš uosto į uostą. Kuo didesnė banga, tuo akivaizdu, kad pučia didesnis vėjas, kuris gali stipriai įtempti ir bures. Bažnyčia yra istorijoje esanti tikrovė, bet visų pirma, – Dievo karalystė, kuri yra amžina. Valtis yra svarbi, bet svarbiausias yra žmogus, o ypač Jėzus. Kartais dargi reikia šį tą – tai yra, nebūtinus daiktus – išmesti iš valties, kai audra didelė, kaip liudija Apaštalų darbų knygos pasakojimas apie Pauliaus kelionę į teismą Romoje (plg. Apd. 27). Apaštalas turėjo viziją, kad niekas nežus. Krizės Bažnyčioje, kaip ir audra jūroje, yra natūralus reiškinys. Ji tik sužadina dėmesį, priverčia susivokti kas svarbiausia ir gali pasitarnauti – kaip mokiniams valtyje atrasti Jėzų. Ankstesniais laikais buvusios krizės reiškė ir didelį atgimimą. Šv. Pranciškaus iš Asyžiaus ir daugelio kitų šventųjų misija pažadino visą Bažnyčią labiau sutelkti dėmesį į Jėzaus asmenį.
Jėzus siunčia mokinius skelbti Dievo karalystę. Ir šiai svarbiausiai misijai labiausiai reikalingas tikėjimas. Dabartinė krizė yra tikėjimo krizė. Dauguma vienuolynų kilo krizės kontekste. Tam tikra prasme, krizė yra Dievo palaiminimas. Valtyje apaštalai atrado Jėzų. Žmogus visko negali, o Dievas viską gali. Mūsų pašaukimas yra atrasti Dievą gyvenime. Jeigu esu jį atradęs, tai nereiškia, kad jo neturiu vis ieškoti. Dievo reikia ieškoti visada. Ieškoti kasdien. Jėzus sakė, kad jis yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Krizė ištinka tada, kai neieškau Dievo. Visose aplinkybėse ir gyvenimo situacijose. Ieškoti Dievo, tai pagrindinis žmogaus pašaukimas. Žmogus ieško Dievo, o žmogų suranda Dievas. Tai liudija evangelijoje pagal Joną aprašytas pirmųjų mokinių pašaukimas (plg. Jn 1, 35-39). Žmogus turi ieškoti Dievo, tačiau Dievas sprendžia, kokiomis aplinkybėmis ir kada žmogus jį atranda. Audra apaštalams atskleidė kitokį Jėzų, negu jie buvo jį matę anksčiau.
Evangelijoje pagal Matą Jėzus sako: „Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir jums bus atidaryta“ (Mt 7, 7). Atkreipkime dėmesį, kad yra sakoma bus duota. Kada duos, tai priklauso nuo Dievo. Jis žino geriausiai. Mes stokojame kantrybės, norime dabar. Reikia prašyti, ir bus duota kada numatyta. Turime ieškoti, belsti, prašyti. „Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma“ (Mt 7, 8). Mūsų laikais netrūksta religingumo, bet trūksta tikėjimo. Trūksta tikėjimo, kad bendraujame su gyvuoju Dievu. Reikia nuolatinio troškimo Dievą atrasti. Tikėjimas, kurį patiriame ieškodami Dievo, viską keičia. Ko reikia šių dienų Bažnyčiai? Ką reikia daryti, kad Bažnyčia būtų šviesa pasauliui? Reikalinga Jono Krikštytojo misija: „Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi per jį įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą“ (Jn 1, 6-8). Dievas siunčia žmogų, kad išgelbėtų žmogų (pasaulį). Šventoji Dvasia nužengia ant žmogaus, kad pateptų, uždegtų, sustiprintų valią, išgintų baimę.
Kaip gauti Šventąją Dvasią? Apaštalų darbų knygoje Prisikėlęs Jėzus apaštalams liepia „nepasišalinti iš Jeruzalės, bet laukti Tėvo pažado, „apie kurį, – tarė jis, – esate girdėję iš mano lūpų; nes Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia“ (Apd 1, 4 – 5). Sako, kad netrukus ją atsiūs, netrukus ją gaus. Svarbus laukimo aspektas. Žmogus turi laukti. Laikas ir sprendimas priklauso nuo Dievo. Kad atsiūs, – yra tikra. Krikščionis turi laukti ir melstis, kad nepražiūrėtų Dievo Dvasios atėjimo. Kai atsiduodu savo tarnystei Šventosios Dvasios vedamas, tai nereiškia, kad matysiu vaisius. Bet jie tikrai bus. Turime žiūrėti ten, kur yra Dievo ateitis, o ne mūsų praeitis. Ir Jėzus kviečia su viltimi žiūrėti į ateitį. Kai dedame pastangas ir nieko neišeina, negalime pasišalinti iš savo pareigų. Jėzus mokiniams liepia nepasišalinti iš Jeruzalės! Pasilikti Jeruzalėje, reiškia būti ten, kur Jėzus buvo pažemintas, nukankintas. Vieta, kur buvo pralaimėtas gyvenimas. Apaštalai buvo tik žvejai. Tapę Jėzaus mokiniais suprato, kad bus kažkuo. Jėzaus mirtis reiškė jų pralaimėjimą. Kai pasaulis niekina, reikia pasilikti savo Jeruzalėje. Jei liksiu savo Jeruzalėje, Jėzus man atsiūs savo Dvasią iš aukštybių. Iš jos pasišalinęs, Dvasios negausiu.
Reikalinga malda. Su Dievu neturime galimybės tiesiogiai dialoguoti. Yra tik malda, kuri daugiau reiškia klausymą, prašymą. Turime prašyti dovanos įkyriai! Kaip apaštalai šaukė: “Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame!“, arba, kaip ta nuolanki ir atkakli sirofenikietė moteris (plg.Mk 7, 24 – 30). Mums trūksta nuolankios ir įkyrios maldos! „Viešpatie, tau nerūpi, kad mus persekioja!?“ Turime netingėti maldoje, ja pasitikėti. Ji ypač reikalinga išgyvenant tamsią naktį! Nakties patirtys yra privalomos, kad pažadintų iš dvasinio apsnūdimo. Svarbu audros ar tamsios nakties nedramatizuoti. Nesakyti, kad tai ištinka tik mane. Valtyje visi apaštalai išgyveno krizę. Svarbu atrasti kitų buvimą šalia. Krizė nėra tragedija. Ji yra brendimo būdas.
Kunigo sielovada turi būti paremta asmeniniu gyvenimu. Joje kuo daugiau turi būti Dievo ir kuo mažiau paties savęs. Ir kuo mažiau mumyse yra mūsų pačių, tuo mumyse yra daugiau Dievo. Sekmadienio homilijoje turime siekti kalbėtis su Dievu ir pakviesti žmones drauge dalyvauti tame pokalbyje. Jėzus pasitraukdavo į nuošalią vietą pokalbiui su Dangiškuoju Tėvu ir žmonės jo visur ieškojo. Maldai pasitraukiantis kunigas visada bus paieškomas. Kunigą galima pažinti pagal laikyseną, pagal tai, kur sutelktas dėmesys. Pavyzdžiui, kaip išgyvena liturgiją – kaip dievišką tikrovę ar tik kaip ritualą, tam tikras funkcijas.
Kalbėdamas apie kunigo administratoriaus tarnystę, prelegentas pabrėžė, kad Šv. Dvasia nenužengia ant mūsų struktūrų, pastatų ar kitų materialių projektų. Šį teiginį pailiustravo gerai pažįstama tikrove po sovietmečio: tada buvo labai stengtasi statyti, remontuoti, kurti struktūras, ko nebuvo galima daryti ankščiau. Ir buvo sakoma, kad kai pastatysime, turėsime geras sąlygas sielovadai. Deja. Šv. Dvasia juk nužengia ant žmonių, ir tik ant jų… Ir ji negali laukti, kol bus kažkas pastatyta…
Apibendrindamas, tėvas Z.J. Kijas sakė, kad sielovadoje labai svarbus mūsų šventųjų liudijimas. Palaimintasis Teofilius yra toks liudytojas. Visos priemonės, įskaitant mokymus, yra antraeilės. Ir šį teiginį pailiustravo pavyzdžiu: tikras liudijimas bus tuomet, kai žmonės kunigo asmenyje matys ne tiek kalbėtoją apie Dievą, kiek žmogų, besikalbantį su Dievu.
Kurijos informacija