2021 m. sausio 19 d. mirė Kaišiadorių vyskupijos kunigas – monsinjoras Vytautas Kazys SUDAVIČIUS, Žaslių šv. Jurgio parapijos rezidentas (Kaišiadorių r.). Amžinąjį atilsį duok mirusiam, Viešpatie!
Kunigas buvo pašarvotas Aukštadvario parapijos bažnyčioje (Trakų r.), kur ėjo klebono pareigas paskutiniais gyvenimo metais. Laidotuvių dieną – sausio 22-ąją – kunigo palaikai buvo pervežti į Kaišiadorių katedrą, kur šv. Mišias celebravo ir laidotuvių liturgijai vadovavo Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas, kartu celebravo vyskupas emeritas Juozas Matulaitis. Kunigas palaidotas katedros šventoriuje. Dėl karantino, vyskupijos kunigai meldėsi už mirusįjį savose bažnyčiose – nevyko į laidotuves.
Prie kapo padėkos žodį velioniui tarė vysk. J. Matulaitis, mirusiojo bičiulis ir ilgametis ganytojas. Jis paminėjo kunigo savybes pastoraciniam darbe – dėmesį kiekvienam žmogui, uolumą bei kunigišką išmintį – jausti ir darbuotis kartu su visa Bažnyčia. Padėkojo už jo anuomet keltą iniciatyvą išaukštinti Dievo Motiną Mariją Pivašiūnuose. Taip palaipsniui subrendo ir galimybė – Pivašiūnų šventovės paveikslą vainikuoti popiežiškomis karūnomis. Minėjo kunigo indėlį pal. Teofiliaus bylos eigoje ir kitus šio garbaus dvasininko nuopelnus…
Laidotuvių liturgijoje taip pat buvo perskaitytas Telšių vyskupo Algirdo Jurevičiaus užuojautos žodis. Vyskupas rašė: dėl monsinjoro Sudavičiaus mirties užjaučiu likusius jo artimuosius bei visą Kaišiadorių vyskupijos tikinčiųjų bendruomenę, kartu su jos ganytoju vyskupu Jonu Ivanausku, vyskupu emeritu Juozu Matulaičiu, kunigais bei vienuolėmis. Monsinjorą pažinau tarnaudamas Kaišiadorių parapijoje vikaru. Tai buvo darbštus ir Dievo tarnybai atsidavęs kunigas, savo uolumą dargi išreikšdavęs impulsyviais posakiais ir su humoro gaidele… Savo žodį vyskupas užbaigė žemaitiškai – velionio gimąja kalba: „Tad, kaip žemaičiai sako, atligink unam gerasės Dievė umžinybie už vėsa padarita gera sava ramibės priegluobsčiu i omžina patieka, par Kristu, mūsa Viešpati!”
Gyvenimo aprašymas
Vytautas Kazys Sudavičius gimė 1943 m. sausio 25 d. Žarėnų parapijoje, Budginų k. (Telšių r.), uolių katalikų šeimoje. 1948 m. visą šeimą – tėvus ir keturis vaikus – ištrėmė į Sibirą – Krasnojarsko sritį (Rusija).
Pradinę mokyklą baigė tremtyje – rusų kalba. Jau Lietuvoje – Ežerėlyje (Kauno r.), kur po tremties įsikūrė tėvai, įgijo pagrindinį, o Vilniaus politechnikume – vidurinį išsilavinimą ir radijo aparatūros montuotojo specialybę. Dirbo Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje.
Pasirenkant kunigystės kelią, didžiausios įtakos turėjo jo katalikiška šeima, o ypač motinos brolio – kunigo Domininko Kenstavičiaus pasirinktas gyvenimo kelias.
1969 m. įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, kurią baigus, 1974 m. balandžio 9 d. buvo įšventintas kunigu Kaišiadorių vyskupijai.
Darbavosi vikaro pareigose Kaišiadorių parapijoje (nuo 1974) ir aptarnavo Palomenės parapiją. Klebono pareigas ėjo Kruonio (nuo 1980) ir aptarnavo Vilūnus, Merkinės (nuo 1981), Pivašiūnų (nuo 1983) ir aptarnavo Dusmenis, Kaišiadorių (nuo 1992 m.) ir aptarnavo Palomenę bei Aukštadvario (nuo 2002 m.) parapijose. Dėl kanoninio amžiaus, 2020 m. buvo atleistas iš klebono pareigų ir paskirtas Žaslių parapijos rezidentu.
Kunigas Sudavičius taip pat ėjo Alytaus ir Kaišiadorių dekano, Teisingumo gynėjo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos byloje (vyskupijos etape) pareigas, buvo Kunigų tarybos nariu ir konsultoriumi, kitų tarybų nariu bei katalikiškų organizacijų kapelionu.
Kunigas nuoširdžiai darbavosi visose jam patikėtose pareigose – buvo uolus, sumanus, pareigingas sielovadoje ir administravime. Didžiausias jo darbų indėlis – Pivašiūnų parapijoje, pagrindinėje Kaišiadorių vyskupijos piligrimystės šventovėje, kur 1988 m. buvo vainikuotas popiežiškomis karūnomis Pivašiūnų Dievo Motinos paveikslas ir suteiktas jam „Nuliūdusiųjų paguodos titulas“. Klebonas uoliai rūpinosi šventovės puošnumu, švenčių organizavimu, piligrimų sielovada…
Kunigas Sudavičius taip pat uoliai darbavosi Kaišiadorių parapijoje – klebono pareigose. Rūpinosi pagrindinės vyskupijos šventovės – katedros grožiu, dėmesingai visiems pasitarnaudavo sielovadoje. Besidarbuojant Kaišiadoryse, jo artumoje visad buvo gausu bendradarbių – jaunųjų vyskupijos kunigų – vikarų, kurie iš uolaus klebono galėjo semtis pavyzdžio ir patarimų.
Kaišiadorių vyskupui rekomendavus, 1998 m. kunigui Sudavičiui buvo suteiktas Monsinjoro (lot. Capellano Suae Sanctitatis) garbės titulas, kurį teikia Apaštalų Sostas už uolią tarnystę Bažnyčiai. Šis kunigas taip pat įvertintas ir pasaulietiniais apdovanojimais – Vilniaus apskrities LD Kunigaikščio Gedimino vardo ir Trakų rajono savivaldybės LD Kunigaikščio Vytauto vardo nominacijomis už pasiekimus žmogiškumo ugdymo srityje bei kitais.
Monsinjoras Vytautas Kazys Sudavičius buvo ir maldos žmogus. Gyvenimo tikėjimu pavyzdžiu pažadino ne vieną pašaukimą Kristaus vynuogynui, pasitarnaudavo seserims vienuolėms kaip konfesarijus. Pats planavo pasirinkti vienuoliško gyvenimo kelią…
Su dėkingumu, Kaišiadorių vyskupijos kurija (gt)