Meile Dievui ir žmonėms nuspalvinti metai
Kovo mėnesį ilgamečiam Kaišiadorių vyskupui, dabar – vyskupui emeritui Juozui Matulaičiui sukanka 90 metų. Jo gyvenimo istorija – tai didžia dalimi ir Kaišiadorių vyskupijos istorija, kurią ši asmenybė praturtino savo veiklos, nuspalvintos meile Dievui ir žmogui, pėdsakais.
Gimęs Darsūniškio parapijoje, kunigystei rengėsi Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje, 1964 m. įšventintas kunigu Kaišiadorių vyskupijai. Darbavosi parapijos vikaru Pivašiūnuose, parapijos klebonu – Nemajūnuose, Vievyje, Butrimonyse, Merkinėje, ėjo dekano pareigas. 1989 m. konsekruotas vyskupu ir paskirtas Kaišiadorių vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi. Nuo 1992 m. – Kaišiadorių vyskupas ordinaras, o nuo 2012 m. – Kaišiadorių vyskupas emeritas.
Esame dėkingi Jubiliatui, kad savo gražios sukakties proga sutiko pasidalinti mintimis su „Kaišiadorių aidų“ skaitytojais.
„Gimiau laisvoje šalyje“
– Į pasaulį atėjote praėjus vos dešimčiai metų nuo istorinės Popiežiaus Pijaus XI bulės „Lituanorum gente“, kuria buvo įkurta ir mūsų – Kaišiadorių – vyskupija. Kada į Jūsų – kaime gimusio ir augusio vaiko – gyvenimą atėjo suvokimas, kad tarnystė Dievui – tai Jūsų kelias?
– Visų pirma, labai ačiū, kad užkalbinote šia proga.
Taip jau sutapo, kad mano gimimo metai labai artimi vyskupijos įsteigimui. Žinoma, ir iki Kaišiadorių vyskupijos ši teritorija buvo bažnytinė – tiek Kaišiadorys, o ir mano tėviškės Darsūniškio parapija, beje, seniausia Kaišiadorių rajone, nuo tų laikų, kai bažnyčios atsiradimas siejamas su Vytautu Didžiuoju. Iš iki-vyskupijos laikų nieko prisiminti negaliu, nes gimiau 1936 m. Įsimintina vėlyva vaikystė, paauglystė – tėvų artimas bendravimas su karo metais Darsūniškyje dirbusiu kun. Jonu Kazlausku, bažnyčios kas sekmadienį lankymas su tėvais ir tėvų katalikiška laikysena – malda namuose, kartu su vaikais. Prisimenu maldą į Švelniausiąją Jėzaus Širdį, kuria, kaip vėliau sužinojau, buvo nurodęs melstis šeimoms tuometis Kaišiadorių vyskupas Teofilius Matulionis. Tai ir buvo pirmieji supratimai apie Dievą ir Bažnyčią. Didžiausios įtakos kunigystės pasirinkimui, manau, turėjo kunigo pavyzdys. Kaip tik tuo laiku buvo atstatinėjama Darsūniškio bažnyčia, apgriauta per karą. Klebono pareigas tada ėjęs kun. Juozas Kaneverskis labai pasiaukojančiai ėmėsi tų darbų. Ir kaip žmogus jis buvo labai širdingas – mylėjo žmones, ir kaip kunigas – dvasingas, pamaldus. Taigi jo laikysena ir pavyzdys turėjo įtakos man, kokį kelią pasirinkti. Jaunystėje, kaip daugumai, buvo nesvetimas idealizmas, pasiaukojimas dėl aukštesnių dalykų, kai dar buvo gyvas pokario jaunų žmonių pasipriešinimas – ir net žūtis dėl Lietuvos laisvės. Tai irgi turėjo įtakos, kai Bažnyčia anuomet buvo šalia sovietinio gyvenimo realijų, labiau besipriešinanti.
– Apaštališkasis nuncijus arkivyskupas P. L. Quintana Kauno arkivyskupijos kunigų ugdymo konferencijoje 2016 m. yra pasakęs „Kunigas yra žmogus, gimęs žmogiškajame kontekste; ten jis išmoksta pirmųjų vertybių, panyra į tautos dvasingumą, pripranta prie santykių“. Ką svarbiausio per gyvenimą nešatės iš savo šeimos, savo krašto?
– Taip, šeima mano tikėjimui turėjo didelės reikšmės, svarbiausios! Tėtukas, mamytė – taip juos nuo vaikystės vadinome su seserimis, nes augom trise – buvo tie žmonės, kurie mokė tikėjimo tiesų gyvenimu, daugiausia įskiepijo, pamokė ir, kas svarbiausia, praktiškai. Tada ir vėliau, jau savarankiškame gyvenime, pasirinkimuose ir nulėmė, kas duota iš pradžių ir dar – kad tos vertybės didelės, amžinos. Taip pat pokario laikotarpio patirtys – ateizacija, senos tvarkos griovimas, kurie, nors ir galėjo įtraukti „naujo gyvenimo statybai“ kaip buvo sakoma, bet ne. Dėl įskiepytų dar vaikystėje patirčių, nesenos Lietuvos istorijos, nes gimiau laisvoje šalyje, tautos pokario skaudulių, tas naujas rytojus neatrodė šviesus. Labiau norėjosi priešintis, pasirinkti, kas sava, kas jau buvo prie širdies ir tvirta. Visa tai išlieka ilgam, kaip liudija krikščioniško tikėjimo vertybės.
Svarbiausia buvo žmonės
– Kaišiadorių vyskupu tapote pačioje Atgimimo aušroje – 1989-aisiais. Jūsų rankose buvo ir vyskupijos atgimimas – per palyginus neilgą laikotarpį sparnus iškleidė Caritas, Katechetikos centras, įkurti senelių globos namai, Šeimos ir Jaunimo centrai, tarsi gyva versmė pasipylė knygų leidyba, praturtėjome unikalia vieta – Rožinio slėpinių parku, sudaryta Teofiliaus Matulionio beatifikacijos byla… Ir tai toli gražu ne viskas, kas buvo padaryta, ir šiandien jau yra mūsų gyvenimo dalis. Kurie iš visų darbų Jums patys brangiausi, įsimintiniausi?
– Kažką vieną sunku išskirti. Per vadovavimo vyskupijai 23 metus, nuo 1989 m., iš tiesų, buvo visko ir nemažai nuveikta. Žiūrint į praeitį, atrodo, ir visuomenė – žmonės – gal buvo kiek kitokie kaip Atgimimo laiku. Buvo daugiau atvirumo, geranoriškumo ir palankumo Bažnyčiai, kuri per sovietmetį nukentėjo. Taigi ir pakviesti žmones Bažnyčios misijai tada buvo lengviau, ir atsiliepusiųjų buvo daugiau. Po sovietmečio vyskupijai nebuvo lengva, kadangi, visų pirma, atsivėrė daug naujų veiklos kelių, pavyzdžiui, tikybos dėstymas mokyklose ar socialinė veikla – Caritas pagalba sunkiau besiverčiantiems. Kiek vėliau buvo svarbus darbas su šeimomis, jaunimu, kad perduotume jiems krikščioniškas vertybes. Taip gimė šioms veiklos skirti vyskupijos centrai. Naujoms užduotims reikėjo pasirengti bažnytinių specialistų. Buvo nemažai ūkio darbų – kad ir naujų bažnyčių statyba, kam reikėjo ieškoti lėšų net užsienio šalyse. Tada daug padėjo Magdeburgo vyskupija – tiek skirdama stipendijas studijuojantiems pas juos iš Kaišiadorių vyskupijos, rengdama seminarus tikybos mokytojams. Padėjo pasistatyti vėjo jėgainę, kad ir pati vyskupija turėtų pajamų. Kaišiadoryse dar teko vadovauti gana nemažam projektui – A. Jakšto vardo spaustuvės statybos darbams. Vyskupų konferencija šią užduotį buvo man pavedusi, kai po sovietmečio Bažnyčia Lietuvoje labai stokojo religinio pobūdžio leidinių. Vėliau ši įmonė bankrutavo, perėmus jos vadovavimą kitiems. Dar sietina su mano sprendimais Kaišiadorių rajone – tai Paparčių vaikų globos namų atsiradimas, padedant rajono savivaldybei. Jie buvo pastatyti seno – dar carinės Rusijos sunaikinto – vienuolyno vietoje. Ir šių namų veiklos parinkimas – kad vaikai nebūtų visiškai atskirti nuo tėvų.
Žvelgiant į mano veiklą, pasirinkimus bendrai, tai žmonės buvo svarbiausia – be jų visa veikla būtų buvusi formali, tarsi dirbčiau tik dėl savęs. Tuo labiau, kad ir Evangelinė dvasia, kuria kaip vyskupas ir kunigystėje vadovavausi, lygiai tokia – rūpestis avimis. Tai reiškia – žmonėmis, jų dvasine gerove.
Dar galiu paminėti, kad daug žmonių vyskupijoje įtraukė Gyvojo rožinio malda, mano kvietimu pradėta po 2000 metų. Į šią maldą kiekvienoje vyskupijos parapijoje jungdavosi po keliasdešimt tikinčiųjų. Malda įvairiomis intencijomis glaudžiai jungė vyskupijos žmones – melsti Dievo malonių ne tik asmeniškai, bet ir už kitus, ir kartu.
Paminėtina ir Teofliaus Matulionio beatifikacijos byla, mano sprendimu pradėta 1990 m. Beveik du dešimtmečius teko rinkti liudijimus apie šią asmenybę, dokumentus. Labai norėjosi, kad šis švento gyvenimo asmuo – šios vyskupijos ganytojas, daug nukentėjęs dėl Bažnyčios sovietmetyje, bet nepalūžęs, būtų plačiau ir artimiau pažintas vyskupijoje ir viešinamas – kaip gyva Evangelijos žinia. Brangus širdžiai ir Guronių projektas, pradėtas po 2000 m. ir skirtas atminimui kardinolo Vincento Sladkevičiaus, kuris, mano supratimu, buvo gerojo ganytojo pavyzdys, turėjo tokį patį tikslą: kad per jį su gerumu būtų galima prisiliesti prie daugelio žmonių. Anuomet, mano kvietimu, Guronyse įsikūrę seserys vienuolės tęsia šią misiją kviesdamos dvasinio ugdymo programoms, maldai. Taigi – žmonės svarbu…
– Pats šviesiausias ir pats skaudžiausias Jūsų ganytojiškos veiklos įvykis?
– Sunku pasakyti, viską prisiminti. Vėl siečiau su žmonėmis – jų pasiekimais ar kas dėl jų buvo nuveikta. Labai džiaugiuosi, kad Teofilius Matulionis paskelbtas Palaimintuoju. Tai retai pasitaikantis įvykis Bažnyčioje Lietuvoje. Padėka dabartiniam Kaišiadorių vyskupui Jonui Ivanauskui, kuris tęsė mano pradėta darbą, kad šventumo byla būtų baigta, T. Matulionis būtų iškeltas į altorių garbę.
Nemalonios, skaudžios patirtys man taip pat siejasi su žmonėmis. Išgyvenau savo seserų kiek per ankstyvą mirtį. Seserys man daug pasitarnavo kunigystės kelyje, jų pagalbą jaučiau ir eidamas vyskupo pareigas. Labai palietė motinos mirtis, kuri ne vieną dešimtmetį, kol leido sveikata, lydėjo mane kaip šeimininkė kunigystėje. Tarnystėje visada jautriai išgyvenau nusiskundimus dėl kunigų atšiauraus elgesio su žmonėmis. Nors juos labai vertinau, stengiausi atsiliepti į poreikius. Ir šiandien juos taip vertinu, kurių daugiau nei pusė šioje vyskupijoje mano įšventinti.
Branginti ir dalintis
– Kokias darbais ir rūpesčiais šiandien užpildyta Jūsų – vyskupo emerito – diena?
– Kaip emeritas, bažnytiškai tai reiškia – išleistas į pensiją, esu jau 14 metų. Gana nemažai. Nesitikėjau, kad tiek dar teks pagyventi. Sveikata jau nėra geriausia – klausa susilpnėjo, turiu diabetą ir kitų ligų, todėl nuolat tenka draugauti su vaistais. Esu labai dėkingas mane prižiūrinčiai šeimos gydytojai Danutei, kuri, neslėpsiu, pailgino mano gyvenimą kruopščiu dėmesiu. Šiek tiek ir pats stengiuosi. Kol galiu vaikščioti, kasdien bandau įveikti 2-3 kilometrus prie namo, kur gyvenu. Dar galiu vairuoti, tai nuvažiuoju į tėviškės miškelį Darsūniškio parapijoje pasivaikščioti. Ir tolėliau – kartą per mėnesį į Pivašiūnų bažnyčią pamaldoms. Tą vyskupijos šventovę myliu. Būna, kad pakviečia vyskupijos kunigai – į atlaidus, pasitaiko ir toliau išvykti – Šiluvą ar Marijampolę, prie Palaimintojo Jurgio Matulaičio relikvijos. Pareigų jokių neturiu. Daugiausia laiko būnu namuose, turiu maldos ritmą – iš ryto, dieną, vakare – kaip pridera dvasininkui, nors ir be pareigų. Kasdien apsilankau katedroje – šv. Mišioms. Mano buitimi rūpinasi šeimininkė Donata ir kun. Gediminas, buvęs mano sekretorius Kurijoje, ir šiuo metu ten dirbantis. Dėkoju jiems ir sesers sūnaus šeimai, kuriems esu brangus. Prie mano išlaikymo materialiai daugiausiai prisideda vyskupija – pareigas einantis vysk. Jonas Ivanauskas, kai mano civilinė pensija minimali. Ačiū Jam ir už rūpestį vyskupija šiandien.
– Ko palinkėtumėte tiems jauniems žmonėms, kurie svajoja pasirinkti kunigystės kelią?
– Kai laikai, gyvenimo būdas ir ritmas greitai keičiasi, tai nelengva palinkėti. Be to, būdamas senas, kažin, ar deramai gebėčiau. Todėl tebus kaip man linkėdavo: Dievo ir artimo meilės – kaip moko Evangelija, kai krikščionybė daug šimtmečių ugdė mūsų visuomenę, daugelį iš mūsų, ir sunkumus padėjo pakelti. Linkiu tai branginti ir dalintis – ar kunigystėje, ar šeimoje. Savo patirtimi remdamasis dar pridėčiau – kad svarbu Bažnyčios nariui gyventi Dievo malonėje: neapleisti išpažinties, maldos kiekvieną dieną. Ir – ačiū už pokalbį!
– Dėkojame už išsakytas mintis ir nuoširdžiai linkime sveikatos bei Dievo palaimos ir žmonių pagarbos bei meilės kiekvienoje Jūsų dienoje!
Kalbėjosi Romualda SUSLAVIČIENĖ