2026 m. gegužės 10 d. Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedroje bus švenčiama iškilminga Liturgija, kuriai vadovavo Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas. Liturgijos metu vyskupas palaimino atnaujintos katedros vidų, joje įrengtus – naują sakyklą, krikštyklą, Šv. Juozapo – vyskupijos Globėjo vitražą ir dedikavo naują altorių, pagamintą iš tvirtos medžiagos – akmens, skirtus vyskupijos įteigimo 100-čio sukakčiai.
Kaišiadorių vyskupo homilija
VI Velykų sekmadienis. Jn 14, 15-21
„Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“ (Jn 3,16-18).
Netrukus konsekruosime katedros altorių. Tai svarbiausia Dievo meilės žmogui ir žmogaus susitikimo su Dievu vieta. Ant altoriaus yra sudabartinama ta pati Kristaus kryžiaus auka ir švenčiamas Jo garbingas Prisikėlimas. Altorius simbolizuoja patį Kristų, už mus mirusį ir prisikėlusį, Kristų, kuris yra ir Kunigas, ir Aukuras, ir aukos Avinėlis. Altorius bažnyčioje yra pati svarbiausia vieta. Ne altorius statomas bažnyčiai, o bažnyčia statoma altoriui. Vyskupijai ypatingą svarbą turi jos katedros altorius.
Prieš savo kančią ir mirtį, Jėzus Vakarienės metu parodė savo mokiniams, o kartu ir mums, meilę iki galo. Jis nuplovė mokiniams kojas, tuo parodydamas kokia begaline meile Dievas myli žmogų. Parodydamas tikrąjį Dievo paveikslą ir būtiną laikyseną, siekiant tapti jo mokiniu. Iš tos pačios meilės įsteigė Švenčiausiąjį Sakramentą, pasilikdamas duonos ir vyno pavidalais, ir įsakydamas mokiniams tai daryti jo atminimui. „Vakarienės metu, – kaip moko II Vatikano Susirinkimas Konstitucijoje Sacrosanctum Conccilium 47, – tą naktį, kurią turėjo būti išduotas, įsteigė eucharistinę savo kūno ir kraujo auką. Taip jis pratęsė savo auką per amžius iki ateis ir mylimajai Sužadėtinei Bažnyčiai patikėjo savo mirties ir prisikėlimo atminimą – maldingumo sakramentą, vienybės ženklą, meilės jungtį, velykinį pokylį, kuriame priimamas Kristus, siela pripildoma malonės ir gaunamas būsimos garbės laidas“. Eucharistija, kaip moko tas pats Susirinkimas yra „viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė“ (plg. LG 11). Pasilikdamas duonos ir vyno pavidalais, Viešpats panorėjo per visus amžius likti su savo žmonėmis, kad galėtų juos nuolat maitinti gyvąja duona ir savo žodžiu.
Mūsų gyvenimui yra reikalingas Dievo žodis, ta gyvoji duona, kad nenusilptume kelyje ir saugiai pasiektume gyvenimo kelionės tikslą. Ir kada žmonės Jėzui sakė: „Tad kokį padarysi stebuklą, kad mes pamatytume ir tave įtikėtume? Ką nuveiksi? Antai mūsų protėviai tyruose valgė maną, kaip parašyta: Jis davė jiems vagyti duonos iš dangaus. Tada Jėzus tarė: „Tai ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos. Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę. Tada jie ėmė prašyti: „ Viešpatie, duok mums visuomet tos duonos!“ Jėzus atsakė: „Aš esu gyvenimo duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“ (Jn 6,30- 35).
„Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad kas ją valgys, nemirtų. Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys tą duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (Jn 6, 48 – 51, 54).
Jėzaus, kuris mums Eucharistijoje yra gyvoji duona, padeda taip pat suvokti ir Senojo Testamento izraelitų patirtis. Viešpats juos išvedė iš Egipto vergijos į laisvę, į Pažadėtąją žemę. Jų kelionei buvo reikalinga mana ir kitos geradarybės, kuriomis Viešpats rūpinosi. Bet dar labiau jiems buvo reikalingas Dievo žodis, Dievo įsakymai, kad jie pirmiausiai nepaklystų ne dykumoje, o savo širdyje. Kad radę derlingą oazę ja nepasitenkintų ir joje neapsistotų, visiškai pamiršdami kelionės tikslą. Kelyje į Pažadėtąją žemę pasitiko nesvetinga dykuma, skorpionai ir gyvatės, maisto ir vandens stygius, dienos kaitra ir nakties šaltis. Bet dar didesnius sunkumus reikėjo nugalėti savo širdyje: išsineštą vergo mąstymą, egoizmą, savanaudiškumą, godumą, nepasitikėjimą Dievu. Vaizduotėje vis iškildavo vergo dienos davinys, įsivaizduojami puodai mėsos ir česnakai, o ko nors stokojant, kaltinamas Dievas ir į laisvę vedantis Mozė ir Aaronas (plg. Iš 16, 23). Ir kai manos prisirinkdavo atsargai daugiau, negu Viešpats buvo nurodęs, ji tiesiog sukirmydavo ir imdavo dvokti. O šabo dieną, tie, kurie neklausydami Viešpaties įsakytos poilsio dienos vis tiek išeidavo manos rinktis, nieko neprisirinkdavo. Tad reikėjo mokytis atsikratyti vergiško mąstymo ir gyvenimo būdo, egoistinio susirūpinimo savimi, rytdiena, išmokti pasitikėti Dievu, pažinti jo valią, jai paklūsti ir suprasti patį svarbiausią dalyką: žmogus gyvas ne vien duona, bet kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų. Suprasti, kad Viešpaties žodis ir jo duotieji įsakymai yra tikroji išmintis, vedanti į prasmingą ateitį.
Mes taip pat keliaujame į Pažadėtąją žemę, į tikrosios laisvės ir amžino džiaugsmo su Dievu ir vieni kitais šalį. Izraelitų kelionės patirtis yra kartu ir mūsų patirtis. Mus taip pat pasitinka gyvenimo dykuma su kasdieniais iššūkiais, džiaugsmais ir vargais. Mums taip pat reikia nugalėti vidinius demonus, kurie nori nukreipti nuo kelionės tikslo, paklaidinti gyvenimo dykumoje ir numarinti dvasiniu badu ir troškuliu. Reikia atsispirti pagundai apsistoti patogioje oazėje ir turėti tvirtumo ir valios leistis vėl į varginančią kelionę per dykumą, žinant, kad tik ją perėjus mus pasitiks Pažadėtoji žemė. Mana ir mums yra tai, kas reikalinga mūsų žemiškajam kelionei, kas yra neatsiejama gyvenimo dalis: sveikata, maistas, pastogė, darbas, medžiaginiai dalykai, kultūra, mokslo pasiekimai, technologijos. Jie yra svarbūs ir būtini. Jie reikalingi mūsų kelionei. Kelionei, turinčiai tikslą. Mums taip pat pavojinga manos prisirinkti nepaisant Viešpaties žodžio, rinkti ją net sekmadienį, ir maitintis sugedusiu maistu. Kaip ir izraelitams, taip ir mums, šitai kelionei vien tik manos nepakanka. Mums reikalinga gyvoji Eucharistijos duona, reikalingas gyvojo Dievo žodis. Reikalinga nuostata, kad susidūrus su sunkumais ir kančia, „verčiau kentėti už gerus darbus, negu už piktus“ (plg. 1Pt 3,17).
Šis naujasis altorius, krikštykla, yra mūsų tikėjimo brolių ir sesių gilaus tikėjimo dovana. Visos vyskupijos vardu nuoširdžiai dėkoju mecenatams Arvydui Paukščiui ir Gražinai Paukštienei, geradariams Egidijai Vaicekauskienei ir Kęstučiui Vaicekauskui. Ačiū, kad jūs taip mylite savo gimtąją vyskupiją! Ačiū visiems, kurie kokiu nors būdu prisidėjote prie šios mūsų atnaujinimo.
Tegul kiekvieną kartą čia švenčiamą Kristaus auką Viešpaties angelas nuneša dieviškosios didybės akivaizdon, kad priėmę nuo šio altoriaus jo Sūnaus švenčiausiąjį Kūną ir Kraują, mes taptume pilni dangaus palaimos ir malonės (plg. I Eucharistijos malda). Amen.
Nuotraukos – Andriejaus Tomenko.