Kaišiadorių Vyskupijos Šimtmetis. Kaišiadorių katedra. 2026 m. gegužės 30 d.
Liturginiai Šv. Rašto skaitiniai: 1 Kar 8, 22-23.27-39; 1 Pt 2, 4-9; Mt 16, 13-19
Gerbiami Broliai vyskupai, kunigai ir diakonai!
Brangūs broliai ir seserys Kristuje!
Nuoširdžiai dėkoju Jūsų Vyskupui, Jo Ekscelencijai Jonui, už kvietimą į Kaišiadorių vyskupijos – Jūsų Vyskupijos – Įkūrimo Šimtmečio šventę. Tai puiki proga padėkoti visagaliam Dievui už visas gautas malones ir gerumą, kuriuo Jis lydėjo šią mažą, bet gyvybingą Dievo tautos dalį per šituos šimtą metų. Kartu šis šimtmetis yra ir malonės metas prašyti Jo Šventosios Dvasios bei Jo palaiminimo ateičiai.
Ką tik girdėti skaitiniai ir Evangelija mums pateikia tris raktinius žodžius, kurie yra brangūs ir esminiai krikščionio gyvenimui: Išpažinimas, Persekiojimas, Malda. Norėčiau pakviesti jus pamąstyti, kokia yra šių žodžių vertė ir reikšmė mūsų asmeniniam gyvenimui.
1) Išpažinimas
Išpažinimas yra tai, ką Evangelijoje girdime iš Petro, kai Viešpaties klausimas iš bendro klausimo tampa asmeniniu. Iš tiesų, Jėzus pirmiausia klausia: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“ (Mt 16, 13). Iš šitos „apklausos“ pasidaro aišku, kad žmonės Jėzų laiko pranašu. Ir tada Mokytojas užduoda mokiniams tikrai esminį klausimą: „O jūs kuo mane laikote?“ (15 eil.). Į šį klausimą atsako tik Petras: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ (16 eil.). Štai išpažinimas: atpažinti Jėzuje lauktąjį Mesiją, gyvąjį Dievą, savo gyvenimo Viešpatį.
Šį gyvybiškai svarbų klausimą Jėzus šiandien užduoda mums, mums visiems, o ypač mums, ganytojams. Tai lemiamas klausimas, kuriam netinka menki atsakymai, nes čia sprendžiasi likimas: gyvenimo klausimas reikalauja gyvenimo atsakymo. Juk maža naudos iš to, jei žinome tikėjimo tiesas, bet neišpažįstame Jėzaus savo gyvenimo Viešpačiu. Šiandien Jis žiūri mums į akis ir klausia: „Kas aš esu tau?“. Kitaip tariant: „Ar aš vis dar esu tavo gyvenimo Viešpats, tavo širdies kelrodis, tavo vilties priežastis, tavo nepajudinamas pasitikėjimas?“. Kartu su šventuoju Petru ir mes šiandien atnaujinkime mūsų, kaip mokinių, gyvenimo apsisprendimą. Vėl pereikime nuo pirmojo Jėzaus klausimo prie antrojo, kad būtume „Jo“ ne tik žodžiais, bet ir darbais bei visu gyvenimu.
Paklauskime savęs, ar esame salono krikščionys, ar tikri mokiniai, kurie išpažįsta Jėzų savo gyvenimu, nes turi Jį savo širdyje. Kas išpažįsta Jėzų, žino, kad turi ne šiaip reikšti savo nuomonę, ne duoti savo nuomonę, bet atiduoti gyvybę; žino, kad negali būti drungnas tikėjime, bet yra pašauktas „degti“ meile; žino, kad gyvenime negali patogiai įsitaisyti gerbūvyje, bet turi rizikuoti ir irtis į gilumą, kasdien iš naujo save dovanodamas. Kas išpažįsta Jėzų, tas elgiasi kaip Petras: seka Jį iki galo; ne iki tam tikros ribos, bet iki pat galo, ir Jį seka Jo keliu, o ne savo paties keliais. Jo kelias – tai naujo gyvenimo, džiaugsmo ir prisikėlimo kelias, tačiau šis kelias eina ir per kryžių bei persekiojimus.
2) Persekiojimai
Antrasis žodis – persekiojimai. Ne tik Petras praliejo kraują už Kristų, bet ir visa krikščionių bendruomenė pradžioje buvo persekiojama. Šiandien taip pat įvairiuose pasaulio kraštuose, kartais gaubiami abejingos tylos, daugybė krikščionių yra visuomenės atstumti, šmeižiami, diskriminuojami, tampa smurto ar net mirties aukomis, dažnai nesulaukdami deramos atsakomybės iš tų, kurie galėtų apginti jų šventas ir neliečiamas teises. Kaip tik jūsų šalyje, Lietuvoje, dar ne taip seniai Bažnyčia, Vyskupai, Ganytojai ir tikintieji buvo persekiojami nežmonišku būdu.
Niekada neturėtume pamiršti: be kryžiaus nėra Kristaus, bet be kryžiaus taip pat nėra ir krikščionies. Juk „krikščioniškai dorybei būdinga ne tik daryti gera, bet ir mokėti pakelti blogį“ (šv. Augustinas) taip, kaip tai darė Jėzus. Pakelti blogį – tai nėra vien tik turėti kantrybės ir kentėti nuleidus rankas; bet pakelti blogį – reiškia sekti Jėzumi: tai yra nešti naštą, nešti ją ant savo pečių dėl Jo ir dėl kitų. Tai reiškia priimti kryžių ir eiti pirmyn su pasitikėjimu, nes esame ne vieni: nukryžiuotas ir prisikėlęs Viešpats yra su mumis. Todėl kartu su Tautų Apaštalu galime ištarti: „mes visaip slegiami, bet nesugniuždyti; mes svyruojame, bet neprarandame vilties. Mes persekiojami, bet neapleisti“ (2 Kor 4, 8–9).
Pakelti blogį – tai mokėti nugalėti su Jėzumi – Jėzaus būdu, o ne pasaulio būdu. „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išsaugojau tikėjimą“, – sako šventasis Paulius. Vienintelė jo geros kovos laikysena buvo gyventi „dėl“: ne dėl savęs, bet dėl Jėzaus ir dėl kitų. Jis gyveno tarsi bėgime, tai yra netausodamas savęs, netgi visiškai save atiduodamas. Jis sako išsaugojęs vieną dalyką: ne sveikatą, o tikėjimą, tai yra Kristaus išpažinimą. Dėl meilės Jam jis išgyveno išbandymus, pažeminimus ir kančias, kurių niekada nereikia patiems ieškoti, bet privalu priimti. Ir taip, paaukoto iš meilės skausmo slėpinyje – slėpinyje, kurį šiandien įkūnija daugybė persekiojamų, vargstančių ir sergančių brolių, – šiame slėpinyje sušvinta išganomoji Jėzaus kryžiaus galia.
3) Malda
Trečiasis žodis – malda. Apaštalo gyvenimas kasdien teka maldoje. Malda yra būtinas vanduo, kuris maitina viltį ir augina pasitikėjimą. Malda leidžia mums pajusti, kad esame mylimi ir įgalina mus mylėti. Ji veda mus pirmyn tamsiais momentais, nes uždega Dievo šviesą. Bažnyčioje būtent malda mus visus palaiko ir padeda įveikti išbandymus. Viešpats saugo ir lydi bendruomenę, kuri meldžiasi. Melstis – tai patikėti Jam savo kelią, kad Jis juo rūpintųsi. Malda yra mus vienijanti ir palaikanti jėga, vaistas nuo izoliacijos ir liūdesio, kurie veda į dvasinę mirtį. Juk gyvybės Dvasia nedvelkia, jei nesimeldžiama, ir be maldos neatsiveria mūsų vidiniai kalėjimai, kurie laiko mus įkalinę. Galime ir privalome būti tikri, kad Viešpats ateina į pagalbą, kai meldžiamės, nes Jis yra ištikimas ir būna šalia mūsų išbandymų metu.
Tegul mūsų Šventieji savo užtarimu padeda mums įgyti tokią širdį kaip jų – maldos išvargintą ir maldoje atradusią ramybę: išvargintą, nes ji prašo, beldžia ir užtaria daugybę žmonių bei situacijų, kurias patiki Dievui; bet kartu ir nurimusią, nes, kai meldžiamasi, Šventoji Dvasia duoda paguodą bei stiprybę. Kaip labai Bažnyčiai reikia maldos mokytojų, bet pirmiausia – patiems būti maldos vyrais ir moterimis, tais, kurie gyvena malda! Amen.
Kurijos informacija ir nuotraukos (gt)