Kaišiadoriečiams, o ir visos vyskupijos žmonėms, 2026-ieji reikšmingi tuo, kad šiemet minime Kaišiadorių vyskupijos gyvavimo šimtmetį. Šia proga mintimis su „Kaišiadorių aidų“ skaitytojais maloniai sutiko pasidalinti Kaišiadorių vyskupijos vyskupas Jonas IVANAUSKAS.
Atliko ir atlieka patikėtą misiją
– Šiemet Kaišiadorių vyskupija žengia į savo antrąjį gyvavimo šimtmetį. Palyginus su žmogui skirtu laiko tarpsniu, tai labai ilgas kelias. Kokius ryškiausius momentus iš jo, kaip ilgametis vyskupijos ganytojas – dirbate čia jau keturioliktus metus – galėtumėte išskirti?
– Tie ryškiausi momentai yra sąlygoti istorinių aplinkybių. Pasibaigus I Pasauliniam karui ir žlugus imperijoms, Europoje formavosi nauja politinė tikrovė. Lietuvai susidarė palankios sąlygos atkurti savo valstybę. Kaip gerai žinome, 1918 m. vasario 16 d. paskelbus Nepriklausomybę, reikėjo didelių pastangų ir pasišventimo laisvę apginti ir įtvirtinti valstybingumą.
Katalikų dvasininkai ir tikintieji pasauliečiai labai aktyviai dalyvavo kuriant valstybines, visuomenines struktūras, mokslo, kultūros, švietimo institucijas, įvairias draugijas ir organizacijas. Bažnyčiai visuomet rūpėjo tikinčių žmonių sielovada, moralinės vertybės. Naujai nusistovėjusios valstybių sienos nesutapo su daug anksčiau įkurtų vyskupijų ribomis. Todėl Šventasis Sostas siekė pertvarkyti bažnytinę administraciją, atsižvelgiant į naują politinę padėtį. Tuo tikslu Popiežius Pijus XI 1926 m. balandžio 4 d. Bule „Lituanorum gente“ – lietuviškai Lietuvių tauta – įkūrė Lietuvos bažnytinę provinciją, įsteigdamas naujas vyskupijas ir paskirdamas joms ganytojus.
Šis bažnytinės provincijos įkūrimas Lietuvai buvo reikšmingas ir valstybiniu, politiniu požiūriu. (Beje, reikia pastebėti, jog šis Popiežius, dar būdamas Apaštaliniu Nuncijumi Varšuvoje, 1920 m. kovo mėn. lankėsi Lietuvoje ir važiuodamas traukiniu iš Vilniaus į Kauną, stabtelėjo Kaišiadoryse ir net paliko įrašą parapijos svečių knygoje). Žemaičių senosios vyskupijos (įkurta 1417 m.) dalis, esanti Lietuvos respublikos teritorijoje, buvo padalinta į tris naujas vyskupijas: Kauno metropolinę arkivyskupiją ir Telšių bei Panevėžio vyskupijas. Kita Žemaičių vyskupijos dalis liko Latvijos respublikos teritorijoje. Iš senosios Seinų – Vygrių (Augustavo) vyskupijos (įkurta 1818 m.) dalies, esančios Lietuvos respublikos teritorijoje, buvo suformuota Vilkaviškio vyskupija. Na, ir iš senosios Vilniaus vyskupijos (įkurta 1388 m.) dalies, esančios Lietuvos respublikos teritorijoje, buvo suformuota Kaišiadorių vyskupija. Pirmuoju Kaišiadorių vyskupu buvo paskirtas Vilniaus katedros kapitulos kanauninkas, didelis lietuvybės puoselėtojas ir švietėjas, Juozapas Kukta. Formuojant bažnytinę provinciją ir parenkant naujus ganytojus, didžiausią darbą atliko Apaštalinis vizitatorius Lietuvai, arkivyskupas Jurgis Matulaitis MIC, vėliau paskelbtas Bažnyčios palaimintuoju.
Per visą tarpukario laikotarpį formavosi vyskupijos administravimas, padėti pagrindai sielovadai. 1943 m., mirus vyskupui Juozapui Kuktai, Kaišiadorių vyskupu buvo paskirtas iš Rusijos grįžęs, ten sovietų valdžios kalintas, vyskupas Teofilius Matulionis. Vėl okupavus Lietuvą, 1946 m. jis buvo Kurijoje suimtas iš išvežtas į Vladimiro kalėjimą Rusijoje. Atėjo prievartinės ateizacijos ir persekiojimo laikai. Dalis kunigų ir tikinčiųjų buvo įkalinti ir ištremti. Grįžęs iš įkalinimo, vyskupas Teofilius Matulionis savo įpėdiniu 1957 m. per Kalėdas konsekravo vyskupu Vincentą Sladkevičių, kuriam nebuvo leista eiti pareigas. Į Kaišiadoris vyskupas Vincentas Sladkevičius galėjo grįžti tik 1982 m. Paskyrus jį kardinolu, o vėliau ir Kauno arkivyskupu metropolitu, jo įpėdiniu – vyskupu buvo konsekruotas Juozas Matulaitis. Per visą Atgimimo laikotarpį ir vėliau, vyskupas Juozas labai daug pasidarbavo atkuriant sielovados struktūras, rūpinantis jaunų kunigų ir aktyvių pasauliečių rengimu.
Kaišiadorių vyskupija – buvo ir yra, mažiausia Lietuvoje, tiek gyventojų, tiek kunigų ir parapijų skaičiumi. Šiuo metu veikia 68 parapijos ir darbuojasi daugiau nei 40 kunigų. Visgi, per šimtmetį, kad ir nedidelė vyskupija atliko jai patikėta misiją – skelbė Dievo žodį – Evangeliją – ir dalijo žmonėms Dievo malones, kurias mes, tikintieji, suprantame ir priimame Sakramentų pavidalu. Kaip pasekmė šios misijos, nežiūrint, kad mūsų kraštas pusę šimtmečio išgyveno sovietinę ateizaciją, o dabar patiria stiprų sekuliarizacijos poveikį, dauguma moksleivių vyskupijos teritorijoje, lankančių vidurines mokyklas, yra pasirinkę tikybos pamokas, vaikai rengiasi Pirmajai Komunijai, jaunimas – Sutvirtinimo sakramentui.
– Pažvelgus istoriškai, tarp Kaišiadorių vyskupijos dvasininkų, pradedant lietuvybės puoselėtoju vyskupu Juozapu Kukta, yra nemažai iškilių asmenybių, nusipelniusių tiek Bažnyčiai, tiek bendrai savo kraštui, Lietuvai, gal net plačiau. Kuri iš jų Jums yra labiausiai sektinas pavyzdys?
– Giliausia pagarba ir didžiausias dėkingumas kiekvienai mamai ir tėčiui, kiekvienai šeimai, kuri perdavė savo vaikams kilnų žmogiškumą, gilų tikėjimą, vertybes, meilę Tėvynei, ištikimybę Bažnyčiai. Šeimose gimė, augo ir skleidėsi būsimi Lietuvos kūrėjai, Dievui ir žmonėms tarnaujantys dvasininkai. Tėvo ir mamos pasišventimas yra didžiausia dovana ir nuostabiausias pavyzdys.
Gyventojų skaičius vyskupijoje yra sumažėjęs – nuo iki karinių laikų – 300 tūkstančių, iki 90 tūkstančių šiuo metu. Taip pat ir dvasininkų skaičius vyskupijoje šiuo metu yra mažiausias.
Vyskupas Juozapas Kukta paliko reikšmingą pėdsaką vyskupijos gyvenime kaip pirmasis vyskupas, jos kūrėjas, statytojas. Vėliau – vyskupas Teofilius Matulionis, kardinolas Vincentas Sladkevičius. Pasišventusiai Dievui ir žmonėms tarnavo kunigai Stanislovas Kiškis, Zenonas Baužys, Jonas Pilka, Zigmas Neciunskas, Jonas Jonys ir kiti. Daug pasišventimo parodė parapijose tarnavę vargonininkai, zakristijonai, uolūs ir pamaldūs tikintieji. Iki manęs vadovavęs vyskupas Juozas Matulaitis, šiemet švenčiantis amžiaus 90-metį, taip pat daug pasidarbavo, vadovavęs vyskupijai po sovietmečio, kai reikėjo daug ką atkurti.
Visai Lietuvai yra nusipelnęs Kaišiadorių vyskupijos kunigas Česlovas Kavaliauskas, Naujojo Testamento iš senosios graikų kalbos vertėjas. Tarp didžiausią Lietuvoje žinomumą turinčių mūsų vyskupijos dvasininkų, išskirčiau kardinolą Vincentą Sladkevičių, gyvą daugelio iš mūsų atmintyje, labai jautrų artimui žmogų, ir arkivyskupą kankinį, palaimintąjį Teofilių Matulionį. Net sunkiausiomis mūsų kraštui sąlygomis jis nepalūžo, liko ištikimas tiesai, savo pašaukimui, Bažnyčiai.
Vyskupą džiugina ir kaimiškose parapijose vis dar girdima tarmiška šnekta
– Mūsų vyskupija geografine prasme apima kelis etnografinius Lietuvos regionus – nuo Dzūkijos iki Rytų Lietuvos. Ar tai būtų daugiau privalumas, ar kiek problemiška? Ar tenka pastebėti, kad santykis su Bažnyčia atskiruose regionuose būtų kiek skirtingas?
– Lietuva nedidelė šalis, taigi, ir skirtumai tarp regionų, mano supratimu, nedideli. Tiek aukštaičiai, tiek dzūkai, nuoširdūs ir svetingi. Lankant parapijas, visuomet susitinku su žmonėmis. Šitie susitikimai man patys brangiausi. Patiriu labai daug tiesiog paprasto gerumo. Mane stiprina tų žmonių nuoširdus tikėjimas. Jie atvirai pasidalija savo džiaugsmais ir rūpesčiais, parapijų gyvenimo kasdienybe, pavaišina pačių pagamintu sūriu, medumi, surinktų žolelių arbata. Džiugina atokesnėse parapijose labiau išsaugotos tradicijos, paprastumas, širdies atvirumas. Labiausiai liūdna matyti nykstančius miestelius ir kaimus, uždaromas mokyklas… Kaimo vietovėse, kurių Kaišiadorių vyskupijoje dauguma, gyvena daugiau garbaus amžiaus žmonės. Džiugina, kai kur vyskupijoje, vis dar girdima, tarmiška šnekta: dzūkavimas Merkinės, Nedzingės ar Perlojos parapijose, o Labanoro, Saldutiškio, Skudutiškio parapijose – aukštaitiška tarmė.
– Kiek teko patirti, lankydamas vyskupijos parapijas siekiate neaplenkti ir jų teritorijose veikiančių institucijų, pabendrauti su kuo daugiau žmonių. Kokį šviesiausią įspūdį esate išsinešęs iš tokių vizitų?
– Lankydamas parapijas visų pirma stengiuosi susitikti su aktyviais bažnytinės bendruomenės žmonėmis, kurie imasi iniciatyvų parapijos ir vyskupijos gyvenime – labiausiai norisi juos išgirsti. Tai pastoracinės tarybos nariai, tikybos mokytojai, katechetai, maldos grupių nariai, karitietės, vargonininkai ir choristai, kitaip prisidedantys prie parapijos veiklos ir gerbūvio žmonės. Jie palieka didžiausią įspūdį, kai nežiūrint savo darbų, užimtumo, įsipareigoja bendruomenei, organizuoja būtinus atlikti darbus, iniciatyvas. Jeigu parapijoje yra, visuomet aplankau globos ar slaugos namus, susitinku su ten gyvenančiais ir dirbančiais žmonėmis. Didžiausios pagarbos verti ten dirbantys slaugytojai, medikai, socialiniai darbuotojai. Visuomet mielai atsiliepiu į kvietimą aplankyti mokyklą, seniūniją ar savivaldybę. Parapijai priklauso daugelis žmonių, taip pat dirbančių įvairiose institucijose, įskaitant valdžios įstaigas.
– Kokią viziją turėjote 2012-aisiais paskirtas Kaišiadorių vyskupijos ganytoju ir kiek ji išsipildė?
– Atvykus į vyskupiją, pirmiausia reikėjo susipažinti su esama situacija. Gili pagarba vyskupui Juozui, kuris tiek daug nuveikė vyskupijoje savo tarnystės metu. Pivašiūnų šventovės puoselėjimas, Guronių Rožinio slėpinių parkas ir rekolekcijų namai, partnerystė su Magdeburgo vyskupija ir daugybė kitų darbų. Visa tai reikėjo tik tęsti. Taip pat buvo pradėta Dievo tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos byla, kuri sėkmingai buvo užbaigta Teofilių paskelbiant Palaimintuoju 2017 m. Tai buvo ir yra didelis įvykis Bažnyčiai Lietuvoje.
Žinome, kad niekas neamžinas. Atsirado ir nemažai ūkinės veiklos darbų – tiek vizituojant parapijas, tiek Kaišiadoryse – kai reikėjo inicijuoti ir imtis tokios veiklos. Kaip pavyzdys, per tą laiką atnaujintas katedros stogas, bokštas, įrengtos koplyčios katedroje – Palaimintajam Teofiliui, Dievo gailestingumo, tvarkytas vyskupijos administracinis pastatas – kurija. Ir sielovados darbai – pasirengimo sakramentams programos, Sutvirtinimo sakramento šventimas parapijose, kanoninės vizitacijos.
– 1926-jų balandžio 4-ąją popiežiaus Pijaus XI bule „Lituanorum gente“ įkūrus Lietuvos bažnytinę provinciją, įkurta Kauno arkivyskupija, Telšių, Panevėžio ir Vilkaviškio vyskupijos. Kaišiadorių vyskupija savo šimtmečio šventę tikinčiuosius pakvietė švęsti pirmoji – gegužės 30 d. Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedroje. Kas lėmė, kad pirmajai šventei pasirinkta būtent ši data ir kad numatytos dvi švenčių datos – antroji vyks rugpjūčio 15 d. Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje per Žolinės atlaidus?
– Vyskupijos įkūrimo data šiemet sutampa su Velykų švente – išvakarėmis. Taigi dėl to reikėjo ieškoti kitos – artimesnės sukakčiai datos. Be to, gegužės 30 d. pasirinkta ir dėl katedroje vykstančių vidaus atnaujinimo darbų. Tikiuosi, jog visi darbai bus užbaigti iki gegužės mėn. Pivašiūnai – antroji šventės vieta. Tai svarbiausia vyskupijos piligrimystės šventovė, kurioje kasmet iškilmingai švenčiama Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo liturginė iškilmė. Ten jau nuo seno susiburia daugiausia vyskupijos maldininkų, tad ir paminėti vyskupijos įteigimą, suprantama, ten yra svarbu ir prasminga.
Kaip paminėsime vyskupijos 100-etį
– Kaišiadorims didelė garbė ir džiaugsmas, kad toks reikšmingas įvykis bus paminėtas mūsų mieste. Ar jau galima atskleisti, kada ir kokie paruošiamieji darbai prasidėjo, kokių iškilmių gali laukti vyskupijos tikintieji, kokių garbių svečių tikėtis?
– Kaip žinia, Kaišiadoryse vyskupijos įsteigimo 100-tis bus minimas katedroje – Šv. Mišiomis. Į šventę jau pakviestas Popiežiaus atstovas Lietuvoje – Apaštalinis nuncijus, kiti vyskupai, vyskupijos kunigai bei parapijų atstovai, vyskupijos geradariai ir rėmėjai. Švenčiant jubiliejų, svarbiausias mūsų visų, dvasininkų ir tikinčiųjų, siekis – vidinio ryšio su Kristumi atnaujinimas, konkreti artimo meilė, bendrystės ir atsakomybės ugdymas. Šiai sukakčiai taip pat bus išleistas leidinys „Kaišiadorių vyskupija kurijos archyvo nuotraukose ir dokumentuose II d.“, pristatantis vyskupijos gyvenimą sovietinės ateizacijos metais. Pirmoji šio leidinio dalis – tarpukaris, jau pasirodė 2021 m. Svarbu paminėti, kad sukakčiai skirtas ir katedros vidaus atnaujinimas – grindys, altorius, krikštykla, šildymo sistema, apšvietimas, suolai. Vyskupijos Globėjo – Šv. Juozapo – dieną bus švenčiamos iškilmingos Šv. Mišios, taip pat kaišiadoriečiams planuojama pristatyti muzikinį kūrinį – miuziklą „Dzievulis ir žmogelis“, sukurtą pagal vieno kunigo, tarnavusio Dzūkijoje, apsakymą. Vyskupijos jubiliejus bus minimas ir visose parapijose.
– Su nekantrumu laukiame, kada po remonto duris pilnai atvers mūsų gražuolė Katedra, kuri po šešerių metų taip pat minės savo šimtmetį. Įdomu būtų sužinoti, kokia ji pasitiks tikinčiųjų bendruomenę, kas atnaujinta ar dar planuojama atnaujinti, taip pat, ar galima pasidžiaugti geranorišku žmonių ar įstaigų prisidėjimu prie šventovės remonto darbų?
– Kaip minėta, vyskupijos 100-čio jubiliejui katedroje bus atlikti dideli darbai – atnaujintas vidus. Darbai prasidėjo praėjusių metų rudenį ir jų apimtis gana didelė. Be to, prieš pora metų buvo užbaigti katedros išorės atnaujinimo darbai: pakeistas bokštas ir stogas. Šia proga noriu padėkoti kaišiadoriečiams, kitų parapijų tikintiesiems, vyskupijos kunigams ir visiems geradariams, prisidėjusiems savo aukomis. Dėkoju Kaišiadorių rajono savivaldybės tarybai, jos nariams už skirtą paramą katedros remontams. Už prisidėjimą esu dėkingas verslo įmonėms, jų savininkams. Ar darbai plėsis – priklausys nuo lėšų. Reikėtų dar atnaujinti katedros cokolinį aukštį. Katedra, kaip žinia, yra svarbiausia vyskupijos bažnyčia. Taigi, jos būklė tiek man, kaip ir ankščiau šioje vyskupijoje ėjusiems pareigas vyskupams, yra svarbus.
„Visi esate labai brangūs“
– Ko palinkėtumėte vyskupijos žmonėms šiais jubiliejiniais metais?
– Branginkime tikėjimą į Dievą. Esame krikščionys ir Jėzaus Geroji naujiena, Evangelija, yra šviesa mūsų gyvenimui. Ji yra šviesa ir mūsų dabarties neramiais laikais. Ji skelbia, kad Dievas mus labai myli ir visi Jam esame brangūs. Jis visada yra su mumis, kad mus nuvestų į amžiną, niekuomet nesibaigiantį gyvenimą. O vyskupija yra tikinčių bendrakeleivių bendruomenė. Ir man, kaip ganytojui, visi esate labai brangūs.
Šiais jubiliejiniais metais linkiu patirti patį svarbiausią dalyką: kaip Dievas mus labai myli. Branginkime mūsų vyskupiją, kurios tarnystė ir užduotis – skelbti Jėzaus Evangeliją. Ji, nežiūrint laikmečių ir aplinkybių, daugiausiai žmogui duoda ir žada net amžinybę, ko niekas kitas mums negali pasiūlyti ar duoti. Branginkime savų parapijų bažnyčias, pagal galimybes prisidėkime prie jų išlaikymo ir Bažnyčios misijos – nešti žmonėms Tikėjimą, Viltį ir Meilę.
– Nuoširdus ačiū už išsakytas mintis!
Kalbėjosi Romualda SUSLAVIČIENĖ