2026 m. rugpjūčio 30 d. Mielagėnų bažnyčioje (Ignalinos r.) buvo įamžintas Kaišiadorių vyskupijos kunigas dr. Juozapas Stakauskas (1900-1972), Pasaulio tautų teisuolis. Jam, ir dar vienam žydų tautybės žmonių gelbėtojui II Pasaulinio karo metu – Vladui Žemaičiui, kilusiems iš Mielagėnų parapijos, buvo atidengta atminimo lenta. Šiuo įamžinimu rūpinosi ilgametis Mielagėnų parapijos klebonas kun. Marijonas Savickas.
Mielagėnų parapijos bažnyčioje šv. Mišias celebravo Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas ir Vilniaus vyskupas pagalbininkas Arūnas Poniškaitis. Po Mišių, prie bažnyčios, vyko šių iškilių asmenų – Pasaulio teisuolių pagerbimas ir atminimo lentos atidengimas. Šia proga, kalbėjo LR Prezidento patarėja – istorikė Jolanta Karpavičienė, Izraelio ambasadorė Lietuvoje Shelly Hugler Livne, Ignalinos rajono meras Laimutis Ragaišis, leidinio „Viena žydų gelbėjimo 1943-1944 metais Vilniuje istorija” autorius Rimantas Stankevičius, Pasaulio tautų teisuolių artimieji ir vysk. Jonas Ivanauskas. Vyskupas trumpai priminė J. Stakausko biografiją. Tai kunigas, kuris daug nusipelnė Lietuvai dar tarpukaryje eidamas valstybės archyvaro pareigas, ir kaip Bažnyčios istorikas, Vienos universiteto absolventas, istorijos mokslų daktaras, parengė reikšmingų istorinių – mokslinių darbų, paskutiniais gyvenimo metais Bažnyčios istoriją dėstęs Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje, 1974 m. jam suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas. Vyskupas užbaigė savo kalbą sakydamas, kad šis žmogus – kunigas, gelbėjęs mirčiai pasmerktuosius, gelbėjo ne archyvinius dokumentus ar kitus reikšmingus daiktus, bet žmones ir, kad šis jo pasiaukojimas teišlieka ne tik mūsų atmintyje, bet ir darbuose…
Juozapo Stakausko biografija, publikuota 1972-03-23 leidinyje „Gimtasis kraštas“ (Nr. 13): Kovo pradžioje, eidamas 72-uosius metus, mirė istorikas Juozapas Stakauskas. J. Stakauskas 1922–1930 m. studijavo Austrijoje, Insbruko ir Vienos universitetuose. Grįžęs į Lietuvą, kunigavo, mokytojavo Marijampolės marijonų gimnazijoje. 1934–1939 m. dirbo Lietuvos Centrinio archyvo vedėju, 1939–1944 m. – Vilniaus valstybinio archyvo direktoriumi. Hitlerinės okupacijos metais jis išsaugojo archyvo senuosius aktus, archyvo patalpose slėpė žydus. Pokario metais J. Stakauskas vėl kunigavo, o nuo 1959 m. dėstė Kauno kunigų seminarijoje. J. Stakauskas yra žinomas kaip istorikas. 1934 m. jis išleido knygą „Lietuva ir Vakarų Europa XIII amžiuje“, kurioje plačiai apibūdino pirmosios Lietuvos vyskupystės ir Mindaugo santykius su Roma bei Kryžiuočių ordinu. Surinko taip pat daug medžiagos apie lietuvių spaudos draudimą (fotokopijų negatyvus perdavė Tarybų Lietuvos Mokslų akademijai), Lietuvos vyskupystes. Dalį pastarosios paskelbė knygelėse apie M. Valančių, M. Paliulionį, A. Baranauską ir kt. Savo darbuose laikėsi idealistinių koncepcijų. J. Stakauskas palaidotas Žasliuose, Kaišiadorių r.
1980 m. biografinę apybraižą apie kunigą dr. Juozapą Stakauską parengė Nikodemas Švogžlys-Milžinas, Kaišiadorių vyskupijos kunigas, istorikas. Leidinys saugomas Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyve, jame skelbiama J. Stakausko darbų bibliografija. 2003 m. leidykla „Aidai“ išleido Juozapo Stakausko raštų rinktinę „Naujieji nacionalizmai ir Katalikų Bažnyčia Lietuvoje“.
Kurijos informacija ir nuotraukos (gt)