Kaip kasmet, rugpjūčio 14 – 22 d. – visą aštuondienį Pivašiūnuose, svarbiausioje Kaišiadorių vyskupijos piligrimystės vietoje, kur nuo senų laikų garsėja užtarimu Švč. Mergelė Marija – Nuliūdusiųjų paguoda, švenčiami Žolinės atlaidai.
Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmėje – rugpjūčio 15 d. – Eucharistijai vadovavo ir homiliją sakė Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas. Kartu celebravo Šiaulių vyskupas Darius Trijonis, Šiaulių vyskupas emeritas Eugenijus Bartulis, svečiai iš Vokietijos – Magdeburgo vyskupas Gerhard Feige ir jį lydintis kunigas Thomas Kriesel, Kelno arkivyskupijos kunigas Antanas Karčiauskas, kilęs iš Lietuvos, kiti kunigai. Mišių liturgijoje, kaip kasmet, dalyvavo gausus maldininkų būrys, giedojo jungtinis Kaišiadorių vyskupijos parapijų choras. Liturgijoje melstasi už Kaišiadorių vyskupiją ir jos žmones, šiais metais švenčiant vyskupijos įkūrimo 100 metų Jubiliejų …
Kaišiadorių vyskupo homilija:
Švenčiame Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų, arba kitaip, Marijos Užmigimo, liturginę iškilmę. Tai labai mums brangi, labai artima šventė. Ji kviečia pamatyti, kaip Dievas mus myli, rūpinasi, kaip esame Jam brangūs. Kviečia visada prieš akis turėti galutinį mūsų gyvenimo tikslą, – susitikimą su Dievu ir amžinąjį gyvenimą su Juo. Kiekvienam iš mūsų gerasis Dievas skyrė patį didžiausią, koks tik gali būti, gyvenimo tikslą. Gyventi su pačiu Dievu, gyventi Dieve amžinai. Tai būties pilnatvės, nenusakomos laimės, pranokstančios bet kokį įsivaizdavimą būsena. Tai tikrovė, apie kurią apaštalas Paulius sako: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Kor 2,9). Tai žmogaus gyvenimo, visų siekių ir troškimų galutinis tikslas. Tai, galiausiai, visos žmonių giminės galutinis tikslas. Kokia didelė Viešpaties dovana, kad esame Dievą tikintys žmonės, krikščionys.
Atkeliavome, brangieji, kaip piligrimai, drauge su visa mūsų žemiško gyvenimo tikrove, pripildyta džiugių ir sunkių valandų, pasisekimo ir nesėkmės, kasdienybės rūpesčių, daugybės darbų, įvairiai besiklosčiusių tarpusavio santykių, greitai bėgančio laiko ir taip sparčiai besikeičiančio pasaulio. Kaip Kristų tikintys žmonės žinome, jog su mumis visuomet keliauja Jėzus. Savo žodžiu jis visą mūsų gyvenimo tikrovę parodo Dievo perspektyvoje. Mes ne tik gyvos būtybės ar laikini žemės gyventojai, bet paties Dievo mylimi vaikai, kuriems yra skirta amžinai būti su pačiu Dievu. Ar galėtų žmogui užtekti tik šito žemiško gyvenimo, tų 90 ar 100 metų? Ar žmogus gyvena tam, kad kažką pasiekęs, kažkuo pasidžiaugęs iškeliautų? Ar gali žmogaus širdį laime pripildyti pasiekimai, pripažinimas, turima galia? Visi suprantame, jog tai labai trapu ir laikina. Žmogus sukurtas Dangui ir šis žemiškas gyvenimas, jo kiekviena valanda, turi neįkainuojamą vertę. Šiame gyvenime mes galime sutikti mus mylintį Dievą. Ir šis susitikimas keičia viską: mus pačius, gyvenimą, nuostatas, santykį su kitais žmonėmis. Padeda suvokti patį svarbiausią dalyką gyvenime: turime galimybę ir laiko mylėti Dievą ir artimą, daryti gera. Jeigu šitai yra, visa įgauna prasmę. Jeigu šito nėra, visa kita laikina. Žmogaus širdyje Dievas įrašė meilės ir amžinumo troškimą. Ir niekas kitas jos pripildyti laime ir būties pilnatve negali, tik tas, kuris yra Meilė.
Šiandienos iškilmės Šventojo rašto skaitiniai išskleidžia Dievo perspektyvą mums ir mūsų gyvenimui. Apreiškimo apaštalui Jonui knyga pasakoja apie mūsų būseną pasaulyje. Dievo šventykla ir Sandoros skrynia yra Dievo buvimo su žmonėmis ženklai. Moteris, apsisiautusi saule, su dvylikos žvaigždžių vainiku ant galvos, yra Marijos, o vėlesnėje perspektyvos ir Bažnyčios, Dievo tautos alegorija. Pasirodo ir kitas ženklas, ugniaspalvis slibinas, kuris tykodamas sustoja priešais moterį, kad jai pagimdžius, prarytų kūdikį. Slibinas, tai blogio, piktojo, kuris nekenčia Dievo ir žmogaus alegorija. Nekenčia iš moters gimusio kūdikio, kuris ateina sunaikinti blogį ir visiems laikams įkurti Dievo karalystę. Moteris pabėga į dykumą. Tai Dievo tautos, keliaujančios per istoriją alegorija. Dykuma, per kurią izraelitai turėjo pereiti, keliaudami į Pažado žemę. Dykuma, kur alina karštis ir šaltis, vilioja miražai, stokojama maisto ir vandens, pavojų kelia gyvatės ir skorpionai. Dykuma, tai kartu vieta, kur galima sutikti Dievą ir išmokti juo pasitikėti. Dykuma, kur Jėzus buvo velnio gundomas.
Antrajame skaitinyje apaštalas Paulius pateikia lemtingą įvykį žmogui, visai žmogaus egzistencijai. Tai Kristaus Prisikėlimas. Įvykis, kuris viską pakeitė. Ir viskas tapo kitaip. „Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas. Ir jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių. Paskui bus galas, kai jis perduos Karalystę Dievui Tėvui, sunaikinęs visas valdžias, galybes ir pajėgas. Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis.“ (Plg. Kor 15, 14, 19, 24, 26).
Ir galiausiai Evangelijos pagal Luką ištrauka. Dievas savo iniciatyva ateina susitikti žmogų, jį išgelbėti ir išaukštinti. Magnificat himno žodžiais Marija šlovina Viešpatį už jo nuostabius darbus jai, o kartu visai Dievo tautai, visiems žmonėms: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Visagalis ir šventas yra jo vardas. Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso“. (Pl. Lk1,46-50). Kaip Dievu pasitikinti ir visiškai atsidavusi Dievo valiai, Marija tampa mūsų gyvenimo su Dievu pavyzdžiu. Jos išaukštinimas Danguje rodo ir į mūsų pergalę, mūsų išaukštinimą Dieve.
Šiandien taip pat labai dera padėkoti Dievui, švenčiant mūsų vyskupijos įkūrimo 100 metų Jubiliejų. Padėkoti už jo nuostabius darbus, malonės dovanas, už tuos žmones, kurie per praėjusį šimtmetį skelbė ir liudijo mirtį nugalėjusį ir Prisikėlusį Kristų, uoliai darbavosi Dievo garbei, sielų išganymui. Ypatingai prisimename pirmąjį Kaišiadorių vyskupą Juozapą Kuktą, palaimintąjį arkivyskupą kankinį Teofilių Matulionį, Atgimimo laikų kardinolą Vincentą Sladkevičių, kuriam buvo patikėta saugoti Kovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimo aktą, Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signatarus kun. Vladą Mironą, kun. Alfonsą Petrulį, Donatą Malinauską, kompozitorių Teodorą Brazį, Sibiro tremtinių apaštalą kan. Stanislovą Kiškį, Pasaulio tautų teisuolį kun. Juozapą Stakauską, Naujojo Testamento vertėją kun. Česlovą Kavaliauską, daugybę pasišventusių, uolių kunigų, seserų vienuolių, moterų ir vyrų pasauliečių.
Švenčiant vyskupijos įkūrimo 100 metų Jubiliejų, noriu nuoširdžiai padėkoti mūsų vyskupijos kunigams, visiems tikintiesiems, jums, mieli broliai seserys. Dėkoju šiandien pasišventusiai tarnaujantiems tikybos mokytojams ir katechetams, karitietėms, maldos grupių nariams, Šeimos centro darbuotojams, šauniam jaunimui, aktyviems parapijų sielovados bendradarbiams, pastoracinių tarybų nariams, bažnyčių puošėjoms ir zakristijonams, vargonininkams ir choristams, visiems geradariams ir aukotojams. Reiškiame pagarbą visiems, kentėjusiems persekiojimus dėl tikėjimo, Bažnyčios ir Tėvynės laisvės. Didelės pagarbos verta kiekviena šeima, kurioje su meile auga jauna karta, perduodant vaikams gilų tikėjimą, meilę Bažnyčiai ir Tėvynei, ugdant dorybes. Visus mus telaimina gerasis Dievas, telydi Švč. Mergelės Marijos globa, palaimintųjų Teofiliaus Matulionio ir Mykolo Giedraičio užtarimas. Amen.
Vysk. Jonas Ivanauskas. Pivašiūnų šventovė, 2026-08-15