Brangios seserys ir brangūs broliai, susirinkę čia, piligrimystės vietoje Pivašiūnuose, ir esantys prie televizijos ekranų,
džiaugiuosi, kad šiais metais, kaip Magdeburgo vyskupas, ir vėl galiu būti Kaišiadorių vyskupijoje bei dalyvauti jūsų piligrimystėje. Jau daugelį metų mūsų abi vyskupijas sieja nuoširdi partnerystė. Už ją esu labai dėkingas. Argi ne nuostabu priklausyti Bažnyčiai, apimančiai visą pasaulį?! Kiek daugybėje kraštų Evangelija pasiekė žmonių širdis, į kiek kalbų ji buvo išversta ir kiek skirtingų kultūrų tapo jos namais!
Būdami Katalikų Bažnyčios nariai, jau du tūkstančius metų drauge keliaujame per istoriją, patirdami pakilimus ir nuosmukius, naujas pradžias ir praradimus, džiaugsmą ir kančią, nuodėmę ir malonę. Jei Prisikėlęs Viešpats nebūtų tarp mūsų, mūsų jau seniai nebebūtų. Jo Dvasia yra ta, kuri mus nuolat guodžia ir stiprina, tačiau kartu ragina ir drąsina kūrybingai atsiliepti į šiandienos iššūkius, ryžtingai ir su meile žmogui liudyti Jo žinią.
Jau šimtą metų ir jūsų vyskupija yra šios pasaulinės vilties bendruomenės dalis. Tačiau kiek skaudžių išbandymų jums teko patirti sovietų komunistinės priespaudos ir Antrojo pasaulinio karo metais! Nepaisant to, tikėjimas išliko gyvas ir atsilaikė prieš bet kokią priespaudą bei nežmoniškumą. Vėliau teko iš naujo ieškoti atsakymo, ką reiškia būti krikščioniu įvairialypėje visuomenėje ir kaip joje gyventi: būti kartu atviram žmogui ir artimam Dievui, atviram pasauliui ir giliai tikinčiam, veikliam ir sykiu neprarandančiam vidinės ramybės, kritiškai mąstančiam ir kupinam pasitikėjimo. Tai taip pat ne visuomet lengva. Todėl svarbu būti vieningiems ir prisiimti atsakomybę vieniems už kitus. Tik veikdami drauge galime savo vyskupijoje būti tikrai įtikinama ir veiksminga Bažnyčia.
Be to, nė viena vyskupija nėra atskira ar izoliuota – ji priklauso „Bažnyčių bendrystei“. Visas vyskupijas tarpusavyje ir su visuotine Bažnyčia jungia gyvas, esminis ir nenutrūkstamas ryšys. Tai nepanaikina mūsų skirtumų ir įvairovės, tačiau kartu nereiškia ir vienodumo. Ypač aiškiai tai išreiškiame Eucharistijos maldoje, kai liudijame esantys bendrystėje su mūsų popiežiumi Romoje, vietos vyskupu, visais mūsų vyskupais, kunigais ir diakonais, visais, kuriems patikėta tarnystė Bažnyčioje, ir galiausiai – su visa atpirktųjų tauta.
Visi esame pašaukti ir siunčiami rūpintis ne vien savimi, bet būti „žemės druska“ ir „pasaulio šviesa“. Todėl turime vis iš naujo ginti vertybes, kurios šiandien jau ne visiems atrodo savaime suprantamos: besąlygišką pagarbą kiekvieno žmogaus orumui – nuo pradėtos gyvybės iki mirštančio žmogaus; taiką ir teisingumą, demokratiją ir toleranciją, atsakomybę ir solidarumą, gailestingumą ir meilę. Taip galime tapti ir tarpusavio supratimo tiltais tarp mūsų Europos tautų. Ypač didelis iššūkis mums tenka tuomet, kai neapykanta ir priešiškumo kurstymas nuodija žmonių tarpusavio santykius, kai populistinės, kraštutinės dešiniosios ar antisemitinės pažiūros vis dažniau tampa visuomenėje priimtinos. Krikščioniškasis tikėjimas kreipia mūsų žvilgsnį ne vien į dangų – jis taip pat ragina ir drąsina mus veikliai prisidėti kuriant geresnį gyvenimą čia, žemėje.
Tad nebūkime mes, krikščionys, tarp tų, kurie kursto ir didina nepagrįstas baimes ar vien skundžiasi ir dejuoja. Verčiau kupini tikėjimo ir pasitikėjimo eikime savo keliu ir iš meilės Dievui bei artimui ryžtingai ir išmintingai prisidėkime prie mūsų laukiančių problemų sprendimo. Juk apaštalas Paulius Antrajame laiške Timotiejui (1, 7) rašo: „Dievas gi mums davė ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir savitvardos dvasią.“ O Laiške romiečiams (12, 12) mus ragina: „Džiaukitės viltyje, būkite kantrūs varge, ištvermingi maldoje.“
Vysk. Gerhard Feige. Pivašiūnų šventovė, 2026-08-15