Konferenciją parengė ir pristatė ses. Viktorija Plečkaitytė MVS 2026-05-30 Kaišiadorių katedroje, švenčiant vyskupijos įkūrimo 100-čio Jubiliejų.
Šį gerą pusvalandį noriu pakviesti drauge susimąstyti – kodėl mes šiandien čia, Kaišiadorių katedroje? Ką mes iš tikrųjų šiandien švenčiam? Aišku – ir jūs visi, ir aš – gerai žinom: šį pavasarį Lietuva švenčia Bažnytinės provincijos įkūrimo šimtmetį. O kartu šimtmetį švenčia ir penkios vyskupijos. Kaišiadorių vyskupija – viena iš jų – būtent šiandien susiburia savo didžiajai šimtmečio iškilmei. O vis dėlto – ką mes iš tikrųjų švenčiam? Ar turi šis jubiliejus žinią mums, šiandienai? Jei taip – tai kokia ji?
Geras bičiulis, po mano dalinimosi šia tema vienoje auditorijoje, pasakė, kad pasijuto lyg žydų šeimoj, kuriai susėdus prie Velykų vakarienės stalo, jauniausias vaikas tradiciškai klausia: tėve, ką mes šiandien švenčiam? Ir tėvas pasakoja. Apie vergiją Egipte, apie išėjimą, apie išlaisvinimą, apie tapimą Dievo tauta… Tada ir pagalvojau – tikrai! Šiais metais, švenčiant šį jubiliejų – būtina klausti – ką mes šiandien švenčiam? Juo labiau, kad turim tėvą, kuris gali papasakot. Aišku, galvoju apie pal. Jurgį Matulaitį, jo autentišką rašytinį palikimą
Žinau, kad šiandien, visai netrukus, bus iškilmingai nešama ir skaitoma bulė „Lituanorum gente“ – dokumentas, kuriuo pop. Pijus XI įsteigė Lietuvos bažnytinę provinciją, o kartu – ir Kaišiadorių vyskupiją. Girdėsim, jog didžioji jo teksto dalis – naujai steigiamų vyskupijų ribų ir jų teritorijų sandaros įvardijimas. O štai pabaigoje (nežinau, ar bus skaitomas visas tekstas), yra tokia klauzulė: tą viską įvykdyti pavedame garbingajam broliui Jurgiui [Matilaičiui] Matulevičiui, tituliniam Adulio arkivyskupui, kurį paskyrėme vizitatoriumi Lietuvai, suteikdami jam reikalingų bei tinkamų galių, įskaitant galią […] padaryti galutinį sprendimą iškilus kokiam nors sunkumui ar pasipriešinimui.
Taigi – akivaizdu: Lietuvos bažnytinės provincijos gimimo vyksmo centre stovėjo vienas asmuo – pal. Jurgis Matulaitis. Anuomet – apaštališkasis vizitatorius. Tai pirmoji priežastis, dėl kurios logiška klausti ne šiaip abstrakčiai, bet asmeniškai ir tiesiai – tėve Jurgi, ką mes šiandien švenčiam? Nes niekas geriau už jį negalėtų paaiškint.
Bet yra ir antra priežastis taip klausti būtent čia, Kaišiadorių katedroje: Kaišiadorių vyskupija turi „asmenišką“ ryšį su pal. Jurgiu Matulaičiu ir tikrai ypatingą bendrą patirtį. O tuo pačiu – ir savitą istoriją. Ar, teisingiau, priešistorę. Mat anuomet čia buvo Vilniaus vyskupija. O 1918 m. gruodžio 8 d. į Vilniaus vyskupo sostą įžengė vyskupas Jurgis Matulaitis. Tad čia buvo jo kaimenė. Ir jis čia buvo ganytojas.
Beje, tarp augalotų klierikų, nešusių baldakymą vysk. Jurgio ingreso į Vilniaus katedrą dieną, buvo ir toks Nikodamas Švogžlys, būsimas Kaišiadorių vyskupijos kunigas, publicistas, rašęs Milžino slapyvardžiu.
Pirmojo Kaišiadorių vyskupo Juozapo Kuktos herbinis ženklas virš Kaišiadorių katedros durų
Kažkur ten buvo ir kun. Juozapas Kukta – būsimasis pirmasis Kaišiadorių vyskupas – vyskupo Jurgio studijų Petrapilio dvasinėje akademijoje laikų bičiulis, bemaž vienintelis vyskupui Jurgiui nuoširdžiai draugiškas veidas karinių, politinių ir nacionalistinių konfliktų draskomame Vilniuje, dažnai bičiuliškai vadintas „Kuktele“.
Atsiverti pal. Jurgio Matulaičio dienoraščio antrąją dalį – vadinamuosius „Vilniaus užrašus“. Ir štai – vienas po kito – šiandieninės Kaišiadorių vyskupijos parapijų pavadinimai: Aukštadvaris, Jieznas, Vievis, Joniškis, Inturkė, Molėtai, Videniškės, Merkinė, aišku – Kaišiadorys. Ir pavardės – kunigai, įėję į šios vyskupijos istoriją: Šlamas, Matas Cijūnaitis, Galaunia, Bakšys, Juozapas Labukas, Alfonsas Varnas… (plg. J. MATULAITIS, Užrašai, P. Subačius (ed.), FHM 4, Vilnius: Aidai, 1998).
Tiesa, vyskupas Jurgis tą Vilniaus vyskupijos dalį, kuri yra šiandienė Kaišiadorių vyskupija, asmeniškai ir tiesiogiai valdė vos porą metų. 1920-aisiais Vilniaus vyskupija tapo „perplėšta“: Vilniaus kraštas ir didžioji vyskupijos dalis ilgam atsidūrė Lenkijos sudėtyje. Lietuvoje, kitapus demarkacinės linijos, pasiliko siaura, ilga juosta – nuo Merkinės iki Molėtų. O netrukus anapus atsidūrė ir lenkų valdžios iš Vilniaus ištremtas kanauninkas Juozapas Kukta. Tad, nesant susisiekimo su tąja vyskupijos dalimi, sprendimas buvo akivaizdus: 1922 m. kovo 3 d. vysk. Jurgis Matulaitis paskyrė kanauninką Juozapą Kuktą Lietuvos Respublikai priklausančios Vilniaus vyskupijos dalies administratoriumi… Vadinasi, tam tikra prasme galima sakyti, kad Kaišiadorių vyskupijos ištakos siekia 1920-uosius, o ir jos pirmasis vyskupas vyskupiją valdyti pradėjo daug anksčiau, nei atsirado pati vyskupija…
Dar įdomiau vartyti vysk. Jurgio laiškus. Geras trisdešimt – adresuotų „Jo Malonybei Kun. Kanauninkui J. Kuktai Kaišedoryje”. Juose – bendri rūpesčiai ir reikalai: kunigų skyrimai, leidimai steigti parapijas, žinios ruošiantis Ad limina vizitui… Ir detalės, šimtmečio senumo praeitį paverčiančios gyva realybe: kad ir apie monstraciją iš Širvintų, įduotą Vilniaus meistrams taisyti ir užsilikusią dėl karo veiksmų. Pasak vysk. Jurgio „Monstrancija gana daug sunaikinta, trūksta kai kurių dalių. Jos ištaisymui daviau savo 100 sidabrinių vokiečių markių kaipo medžiagą; kiek už darbus reikės, dar nežinau (J. Matulaičio laiškas kun. J. Kuktai, 1925 02 16, Mašinraštinė kopija: Kun. P. Šulskio MIC archyvas). Vis tik jautriausias ir gyviausiais liudijimas – trumputis sveikinimas, rašytas 1922-ųjų gruodžio 29 d.: Mielasai Drauge! Gavęs progos rašau ir siunčiu ko geriausių linkėjimų Naujiems metams ir Tamistai, ir visiems mūsų vyskupijos kunigams.
Kai 1926 m., steigiant Lietuvos Bažnytinę provinciją, Apaštališkasis vizitatorius Lietuvoje arkivyskupas Jurgis Matulaitis turėjo pristatyti Romai pasiūlymus dėl kandidatų į naujų vyskupijų ganytojų sostus, dėl Kaišiadorių, regis, abejonių nebūta: aišku, kanauninkas Juozapas Kukta, kas gi kitas…
Beje, ir Bažnytinės provincijos bendrai steigimo proceso užuomazga, regis, bus savaip su Kaišiadorim ir su Kuktos ir Matulaičio draugyste susijusi. Šaltiniai sako, kad 1923-ųjų spalio mėnesį Vatikanui buvo įteikta oficiali Lietuvos vyriausybės nota bažnyčios administracijos ir diplomatinių santykių sutvarkymo klausimu. Kodėl būtent tada? Pasirodo, pora mėnesių anksčiau, 1923 m. rugpjūčio 7 d., grįžęs iš Ad limina vizito Romoje, Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis parašė laišką kanauninkui Juozapui Kuktai į Kaišiadoris: Mielasai Drauge! Iš visa ko, ką būdamas Ryme esu patyręs, sprendžiu, kad Lietuvai reikėtų pasiskubinti su Ap. Sostu padaryti Konkordatas. Prie progos […] gal tą dalyką pajudintum ir aptartum su Vyskupais. […] Dabar katalikai valdo, būt galima Bažnyčiai išgauti pilna liuosybė ir nepriklausomybė. – Reikėtų skubintis su Konkordato sudarymu. (iš vysk. J. Matulaičio laiško kun. J. Kuktai, mašinraštinė kopija: kun. P. Šulskio MIC archyvas)
Taigi, atrodo, kad kanauninkas Kukta tąkart vyskupo Jurgio pavedimą bus sėkmingai įvykdęs… Tik įteiktoji nota dėl įvairių priežasčių taip ir nesulaukė atsako, kol 1925-ųjų pradžioje prasidėjo tikra „griūtis“: Vatikanas pasirašė konkordatą su Lenkija, pagal kurį didžioji dalis Vilniaus vyskupijos su pačiu Vilniumi pertvarkyta į arkivyskupiją ir priskirta Lenkijos bažnyčios administracinei struktūrai. Lietuvos politikai perpyko – priėmė kaip didžiulį įžeidimą nepriklausomai Lietuvai. Ne juokais užsirūstino ir nemaža dalis visuomenės. Šventąjį Sostą viešai kritikuoti ėmė ir kai kurie kunigai. O vyskupas Jurgis, dėl tos pačios priežasties priverstas atsistatydinti, paliko Vilnių ir išvyko į Romą rūpintis marijonų vienuolijos reikalais – centrinių namų kūrimu…
Paskyrimą Apaštališkuoju vizitatoriumi Lietuvoje, kad ir labai netikėtą, vysk. Jurgis, regis, priėmė gana lengvai. Gal todėl, kad, kaip minėta, jau seniai „sirgo“ šiuo reikalu. O gal todėl, kad septyneris metus tarnavęs Vilniuje, geriau nei bet kas suvokė, kokia iš tiesų sudėtinga ir pavojinga yra situacija.
Reikalai Lietuvoje iš tiesų pasirodė esą tokie komplikuoti, kad smarkiai sujaudino ir visko mačiusį buvusį Vilniaus vyskupą. Beje – europinio lygio intelektualą, veikiau racionalų nei sentimentalų žmogų. Pirmųjų įspūdžių iš Kauno atspindžiai laiškuose: Vilniuje dažnai turėjau įspūdį, kad esu pragaro prieangyje, o čia, atrodo, teko susidurti su pačiu Liuciferiu, kuris su visa piktųjų dvasių armija stengėsi sugriauti Bažnyčios pamatus Lietuvoje. Santykius su Šventuoju Sostu radau pačius blogiausius. Jei reikalai būtų toliau taip klostęsi, tai, ko gero galėjo baigtis ir schizma. Darbas beprotiškas, bet matau, kad būtinas. Čia gi sprendžiasi Bažnyčios klausimas ir tokios daugybės, tokios daugybės sielų. (iš laiškų kun. Kazimierui Bronikowskiui, 1925 m. gruodžio 18 d., Kaunas, ir 1926 kovo 26, Roma, iš lenkų k. vertė s.V.).
Bet viena bėda, kaip sakoma, dar ne bėda. Pirmasis arkivyskupo Jurgio pranešimas iš Kauno Vatikano valstybės sekretoriui – lyg pavojaus varpas: „Lietuvos Katalikų Bažnyčia yra tarsi be galvos, religinis gyvenimas ir veikla be vadovo. Blogis, su kuriuo niekas nekovoja, gali plisti ir augti, leisti šaknis ir vešėti. Bažnytinė drausmė susilpnėjusi, gyvenimas demoralizuojamas ir griūna“. (iš arkiv. J. Matulaičio 1925 m. gruodžio 17 d. pranešimo J. E. kard. P. Gasparri, Vatikano valstybės sekretoriui).
Situacija buvo būtent tokia: 1918 m. susikūrė nepriklausoma Lietuva, o Bažnyčios administracinės struktūros liko tokios pat, kokios buvo nuo seno. Dviejų istorinių lietuviškų vyskupijų – Vilniaus ir Seinų – centrai liko už Lietuvos valstybės sienų. Vienintelės Žemaičių vyskupijos centas buvo čia, Kaune. Tačiau pati vyskupija tęsėsi toli už Lietuvos ribų. Žemaičių ir Vilniaus vyskupijos priklausė Mogiliovo bažnytinei provincijai, Seinų vyskupija – Varšuvai, Klaipėdos kraštas buvo Vokietijos bažnyčios žinioje.
Po poros mėnesių intensyvaus darbo arkiv. Jurgis buvusiam kancleriui Vilniuje kun. L. Chaleckiui, ne tik ištikimam bendradarbiui, bet ir nuoširdžiam bičiuliu jau galėjo rašyti daug ramiau, ir su šviesiu žvilgsniu į ateitį:
Dievas palaimino mano pastangas. Viską Jo malonei priskiriu. Tik Jis gali perkeisti žmonių širdis. […] Galų gale ratas pradėjo suktis į kitą pusę. Daugeliu požiūrių įvyko didelės permainos į gera. Tegu Dievas būna už tai pašlovintas. Turiu vilties, kad, suorganizavus Lietuvos Bažnytinę provinciją, ten prasidės naujas bažnytinis gyvenimas. (iš Arkiv. J. Matulaičio laiško kun. Lucianui Chaleckiui, 1926 m. kovo 30 d.)
Beje, šitai arkivyskupas Jurgis jau rašė iš Romos, kur pristatė Lietuvoje vargais negalais suderintą Bažnytinės provincijos projektą. Bet lengva nebuvo ir ten. Ypač… dėl Kaišiadorių. Nes gi aistros smarkiausiai liepsnojo būtent dėl jos, dėl „perplėšos“ Vilniaus vyskupijos ir dėl Vilniaus, likusio už Lietuvos sienų. Štai 1926 m. kovo 15 d., vysk. J. Skvireckui rašyto laiško fragmentai:
Šventasis Sostas nori, kiek tik bus galima, patenkinti ir Vyskupų, ir Valdžios pageidavimus. Ant visko sutinkama; tik labai daug sunkenybių sudaro Klaipėdos Kraštas, <…> dar daugiau sunkenybių yra su Administratio Apostolica Kaišedorensis [Kaišiadorių apaštališkoji administratūra – lot.]. Šito vardo jokiu būdu nesutinkama palikti. Griežtai pareikšta, kad negalima ir nenorima kištis į politiką ir sukelti kitur audrą […].
Nors administratūros atžvilgiu esą visiškai nepatogu (nonsensas), tačiau tiek nusileidžiama, kad sutinkama iš tos dalies sudaryti atskirą dieceziją.
Bene glausčiausias paties bažnytinės provincijos įsteigimo įvykio ir jį įteisinusio dokumento komentaras – kitas arkiv. Jurgio laiškas – kun. Władysławui Tołoczko:
„Lietuva gauna savo savarankišką Bažnyčios provinciją. Iš Žemaičių vyskupijos įsteigtos: Kauno arkivyskupija, Panevėžio ir Telšių vyskupijos. Seinų ir Vilniaus vyskupijų dalys liko nepaliestos, iš jų įkurtos savarankiškos vyskupijos, kurios pagal vyskupų gyvenamąją vietą vadinsis: pirmoji Vilkaviškio, antroji – Kaišiadorių. […]
Apaštalinė konstitucija apima teritoriją, kuri šiuo metu yra Lietuvos ribose, ir iš jos sukuria minėtas vyskupijas, palikdama Šv. Sostui teisę, pasikeitus aplinkybėms, pertvarkyti įsteigtą provinciją. Tokiu būdu Šventasis Sostas sėkmingai apeina jautrų politinį klausimą […], tuo tarsi pabrėždamas, kad niekam nenustato sienų, nei ketina patvirtinti nustatytas, nes tai nepriklauso jo kompetencijai; jis tik tvarko ir organizuoja bažnytinį gyvenimą susiklosčiusiomis aplinkybėmis. Šis paskelbtas dokumentas turi didžiulę istorinę reikšmę Lietuvai. […]. Lietuvoje prasidės naujas bažnytinis gyvenimas. (iš Arkiv. J. Matulaičio laiško kun. Wladyslavui Toloczko, 1926 m. balandžio 4 d.)
Pastaroji frazė – naujas gyvenimas – tartum psalmės priegiesmis atsikartojantis bemaž visuose ano meto arkiv. Jurigio laiškuose – nuskambėjo ji ir Kauno katedroje pagrindinių bažnytinės provincijos įsteigimo iškilmių kalboje. Tąkart – kaip kvietimas:
Dėkui Dievui, kad sulaukus valstybinės nepriklausomybės davė mums dabar sulaukti ir savaimingos, nepriklausomos nuo svetimų metropolijų bažnytinės provincijos. […] Ne tik džiaukimės ir dėkokime, bet pradėkime naują gyvenimą tikrai katalikišką, dvasinį.
Labai tikėtina, kad tokį pat kvietimą arkiv. Jurgis kartojo ir kiekvienos naujos vyskupijos centre, mat 1926-ųjų rudenį iš eilės aplankė jas visas. Kaišidoryse buvo spalio 9-11 dienomis.
Naujas gyvenimas. Ką talpino ši frazė anuomet? Tikrai ne vien Bažnyčios organizacinę reformą. Struktūrų ir institucijų reikėjo – kaip pamato. Bet esmė buvo pastatas, kurį reikėjo ant jo pastatyti – Bažnyčia, kaip gyva bendruomenė – tikėjimu gyvenanti ir tikėjimą liudijanti. Ir vėl – užuomina iš paties arkiv. Jurgio:
Buvau <…> sušaukęs vyskupų Konferenciją, ji labai gerai pavyko. Dabar rūpinamės katalikų organizavimu. Tikiuosi, kad greitu laiku pavyks įsukti organizavimos ratas ir paleisti jį ristis pirmyn. (Iš arkiv. J. Matulaičio laiško kun. J. Vaitkevičiui, 1926 lapkričio 17 d.)
Ir pavyko. Įsisuko. Katalikų veikimo centro reforma, įvairialypė katalikiškų organizacijų veikla, Vyskupijų sinodai, Eucharistiniai kongresai ir t.t. Geriausia to iliustracija – iš čia, iš Kaišiadorių vyskupijos: prieš keletą metų įdėmiai perskaičiau knygos/albumo „Kaišiadorių vyskupija kurijos archyvo nuotraukose“ I-ąją dalį, t.y iki 1942 m. (Sudarytojai kun. G. Tamošiūnas ir A. Zeleniakas). Įspūdis buvo tikrai stiprus: vos daugiau nei dešimt metų! Pati mažiausia vyskupija jaunutėj mūsų Lietuvoj, užgimusi lyg „iš bėdos“, kaip girdėjom iš paties t. Jurgio – administraciniu požiūriu nepatogi, tiesiog „nonsensas“. Ir vis dėlto – tiek gyvenimo, tiek gyvenimo! Tada iš tiesų patikėjau tuo, ką kartą garsiai pagalvojo vienas Pal. Jurgio Matulaičio muziejaus lankytojas: Lietuvos Bažnyčia nebūtų taip išgyvenusi sovietų persekiojimo, nebūtų subrandinusi rezistencijos ir pagimdžiusi „Kronikos“, jei ne anas „naujas gyvenimas“, prasidjęs 1926-aisiais…
Tad – dar kartą – pabaigai – tasai klausimas: tėve Jurgi, ką mes šiandien švenčiam? Ir atsakymas – arkiv. Jurgio kalbos Kauno katedroje 1926-ųjų gegužės 13-ąją pabaiga, šiandien aktuali ne mažiau, nei tada:
Ne tik džiaukimės ir dėkokime, bet pradėkime naują gyvenimą tikrai katalikišką, dvasinį. […] Niekame kitame, mano mieli, kaip atskiriems žmonėms, taip ir tautoms nėra išganymo, kaip tik Jėzuje Kristuje, Jo Evangelijoje, Jo įsteigtoje Bažnyčioje. Jis tik turi tikros gyvybės, nemirtingumo žodžius. […] Kas Kristumi remsis ir jo mokslo norės – nežus amžinai. Ir mūs tauta ir valstybė, jei ji stengsis būt katalikiška, vienybėje su Bažnyčia, su jos galva Šv. Tėvu – nežus. Priešingai, semdamos gyvybės žodžius, Kristaus idealus, jais gaivindama savo dvasią, semdamos viršgamtinių jėgų, degdama tikėjimu, kur kalnus kilnoja ir ta viltim, kur visa ką drįsta, ir Dievo ir artimo meile, kuri, sielą skaidrindama, žmones milžinais, tikrais didvyriais daro, pasieks ir tai, ko dar neturi ir bus kitų akyse garbinga. Kad tai įvyktų iš širdies ir nuo Jo Šventenybės, ir nuo savęs linkiu, ir Jo Šventenybės galia suteikiu visiems čia esantiems ir visai Lietuvai apaštališkąjį palaiminimą.
Kurijos informacija ir nuotraukos (gt)