Birželio 14 d. Kaišiadorių vyskupijoje buvo minimas palaimintasis Teofilius Matulionis, vyskupas ir kankinys. Kaišiadorių katedroje Mišių liturgijai 12 val. vadovavo ir homiliją sakė Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius, kartu celebravo Kaišiadorių vyskupas ordinaras Jonas Ivanauskas, Kauno arkivyskupijos vyskupas pagalbininkas Saulius Bužauskas, Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis ir kunigai.
Vysk. A. Jurevičiaus homilija:
Žyd 10, 32-36; Mt 10, 28-33
Evangelijoje nuskambėjo sakinys: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare“. – Siela ir kūnas… Kaip gaila, kad mes vis dar girdime apie tai, kad kažkas žudo, naikina ir griauna… Turiu minty Ukrainą. Pasirodo, kad laikai nepasikeitė, o ir žmogaus prigimtis taip pat liko nepakitusi. Jei žmogus Dievą pripažįsta, tai viskas klostosi puikiai, o kas, jei nepripažįsta? – Tuomet kyla pavojus taikai.
Minime Gedulo ir vilties dieną. Tačiau nesinori kalbėti apie gedulą, bet veikiau norisi skelbti viltį. Viltis – tai yra tas pats mūsų tikėjimas, tik nukreiptas į ateitį. Prašau, kad padėtume sau ir kitiems ne dejuoti, bet judėti į priekį. Tegu dejuoja neturintys Kristaus, neturintys tikėjimo! Krikščionis yra ir turi būti nepajudinamas optimistas. – Būtent tokį krikščioniškąjį tikėjimą turėjo ir praktikavo mūsų broliai ir seserys, kuriems buvo lemta paragauti tremties.
Vienas iš jų – palaimintasis Teofilius Matulionis, daug metų praleidęs įkalinime, tačiau save apibūdinęs kaip laisvą kalinį. Cenzūra tą laišką praleido, nes tie žodžiai jiems pasirodė visai nepavojingi. Jis buvo išleistas iš kalėjimo (taigi yra laisvas), bet negali grįžti į Lietuvą (taigi yra kalinys). Tačiau šiandien mes įžvelgiame gilesnę šių žodžių prasmę: netgi kalėjime būnant galima likti laisvam ir turėti laisvės troškimą. Šie žodžiai tobuliausiai išreiškia Teofiliaus vidinę nuotaiką. Juk įkalinamas tik kūnas, bet žmogaus dvasia ir mintis visuomet turi laisvės erdvę. Sovietinis režimas buvo per silpnas įkalinti veržlumą į laisvę, todėl ir Teofilius jautėsi laisvas. Kaip tai yra panašu į Evangelijos žodžius: kūną gali nužudyti, bet siela tai nemirtinga… Jos juk nenužudysi, o tai reiškia, kad ir žmogaus asmens taip pat nenužudysi, nes žmogus juk yra nemirtingas!
Grįžkime, brangieji, prie palaimintojo Teofiliaus asmenybės. Kai buvau paskirtas Telšių vyskupu, ėmiau domėtis Dievo tarno Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus gyvenimu, kuris 1946 m. buvo sovietų sušaudytas už atsisakymą bendradarbiauti ir įskundinėti žmones. O pasirodo, kad Teofilius ir Vincentas ne kartą buvo susitikę. Kai 1933 m. vysk. Teofilius buvo paleistas iš sovietinių Rusijos kalėjimų, ir buvo išleistas į Lietuvą, tai jis atvyko į Telšius. Teofiliaus pasakojimas taip sujaudino tuometinį Telšių kunigų seminarijos rektorių prelatą Vincentą Borisevičių, kad jis nieko neturinčiam vyskupui atidavė visus savo baltinius bei kitus rūbus. Kuomet pas Borisevičių šeimininkavusi jo sesuo atidarė spintą, tai išsigando ir pagalvojo, kad kažkas juos apvogė, nes spinta buvo tuščia. Ji paklausė brolio: „Kur dingo baltiniai?“ Tuomet prelatas Vincentas atsakė: „Neklausk. Imk pinigų ir eik nupirk“.
Susitikimas su pal. Teofiliumi ir jo liudijimas apie iškęstus kalėjimo vargus paskatino dalytis. Tačiau Teofiliaus laiškuose taip pat matosi jo didžiulis noras dalintis turimomis gėrybėmis su kitais. Iš Potmos rašytame laiške vienai aukotojai Teofilius dėkoja už gautą siuntinį ir 150 rublių sumą, tačiau po to prisipažįsta, kad 130 rublių jis išdalino kitiems, kurie negauna pašalpų ir neturi artimųjų, kurie jiems padėtų. O kiek liko pačiam Teofiliui? – Matematika čia paprasta: 150-130 = 20 rublių. Kodėl tremtiniai dalijosi, nes juk patys kentė nepriteklių? Atsakymą gavau neįprastu būdu.
Šių metų pavasarį kartu su Panevėžio vyskupu Linu Vodopjanovo OFM keliavau į buvusią Štuthofo koncentracijos stovyklą, kurioje kalėjo prieš 80 metų miręs Dievo tarnas kunigas Alfonsas Lipniūnas. Klausydamasis pasakojimų apie kalinimo sąlygas koncentracijos stovykloje išgirdau įdomų paaiškinimą: išgyvendavo tik tie, kurie dalindavosi. Lageriuose buvo nuolatinis nepriteklius, todėl kalinių organizmas prisitaikydavo, naudodavo vidinius resursus, todėl kaliniai būdavo sulysę ir panašūs į skeletus. O jei kuris nors kalinys gaudavo siuntinį ir slapta nuo kitų prisikirsdavo sočiai ten rastų gėrybių, sustreikuodavo organizmas, atpratęs nuo maisto virškinimo, gangrenuodavo žarnynas ir žmonės mirdavo nesulaukę jokios medicininės pagalbos. Nuo to išgelbėdavo tik dalijimasis gėrybėmis su kitais. Na ir kas, kad tu gausi nedidelį kąsnelį tau atsiųstų gėrybių, bet padarysi gerą artimo meilės darbą ir liksi gyvas.
Buvimas šalia šventų žmonių skatina dalintis gėrybėmis. Tačiau juk yra ne tik materialinės gėrybės, bet ir dvasinės. Kad Lietuva po daugelio okupacijų ir tremties metų vėl atkūrė savo laisvę ir nepriklausomybę, turime būti dėkingi tiems kankiniams, kurių aukos vaisiais naudojamės: tai ir tremtiniams, partizanams, politiniams kaliniams, nes jie puoselėjo laisvės troškimą, net ir kalėjimuose ar lageriuose jie buvo laisvi savo mąstymu, idealais ir nusistatymais.
Dar viena ryški savybė palaimintojo Teofiliaus gyvenime – pasikliovimas Dievu ir pasitikėjimas Dievo valia. Daugelyje laiškų iš įkalinimo vietų jis akcentuoja Dievo valią. Štai keletas pavyzdžių: 1954 m. kun. Jonui Pilkai vyskupas rašo: „Visa, kas vyksta, nevyksta be Jo žinios ir leidimo ir Jis, ypač atsiduodant Jo šventai valiai, kartais nemalonius dalykus paverčia į gerą ir mums naudingą dalyką“. – Kaip čia pastebi palaimintasis, mums neatrodo tie įvykiai malonūs, nes mes kitaip juos įsivaizdavome. Tačiau tik vėliau suprantame, kad Dievas viską išveda į gera.
Tais pačiais metais rašydamas broliui Jeronimui apie draudimą grįžti į Tėvynę pasibaigus įkalinimo laikui, palaimintasis jį guodžia: „Bet jei Dievas panorės visos kliūtys bus prašalintos ir leis sugrįžti namo, kaip Jam leidžiant prieš septynis su pusę metų buvau paimtas“. Kitam savo broliui – Jeronimui jis taip rašo: „Leiskite man aplankant Jumis šiuo laiškeliu pagarbinti Kristų – Garbė Jėzui Kristui, ir pasveikinti Jus, palinkėti – paprašyti Aukščiausiojo Dievo sveikatos, laimės ir pasisekimo Visuose Jūsų Veiksmuose. … Visuose reikaluose Vienatinė Viltis mūsų iš Aukštybės“.
Brangieji, kokia tai brandi mintis, kad vienatinė mūsų Viltis – iš Aukštybės! Ir tikrai, juk negalime pasikliauti artimaisiais, nes jie toli; negalime pasitikėti valdžia, nes ji yra labai visokia… O kuo tuomet pasitikėti? „Vienatinė Viltis mūsų iš Aukštybės!“ Šių Šventųjų metų šūkis kalba apie Vilties piligrimus ir apie viltį, kuri neapgauna.
Bažnyčios maldose mes girdime tokius žodžius: „Gyvenimas, Viešpatie, tavo ištikimiesiems tik pasikeičia, bet nenutrūksta“ – pasikeičia, bet nenutrūksta! Būtent šios minties vedami mes išpažįstame tikintys šventųjų bendravimą, o tuo pačiu tikime ir tuo, kad palaimintasis Teofilius mus užtaria pas Dievą įvairiuose mūsų reikaluose. O iš šio palaimintojo minėjimo išsineškime bent dvi mintis:
– artimo meilės praktikavimas ir pasidalijimas materialinėmis bei dvasinėmis dovanomis su kitais kuria gyvenimą. Jei nori gyventi – mylėk ir dalinkis!
– visuose reikaluose pasitikėk Dievu, nes Jis žino, ko tikrai reikia. Vienatinė mūsų viltis yra iš Aukštybių.
Melskime Dievą pagalbos per palaimintojo Teofiliaus užtarimą suprasti šias dvi pamatines tiesas; o taip pat maldaukime, kad mūsų tautai daugiau netektų iškentėti tokių baisybių, o taip pat, kad žmonės pripažintų Dievo viršenybę ir nebandytų patys užimti Dievo vietos. Amen.
Kurijos informacija (gt), nuotraukos Daliaus Šatrausko